(1880 m. kovo 29 d. Zubiškių km. Šimonių valsčiuje, Panevėžio apskrityje – 1966 m. Miunchene, Vokietija) – statybos inžinierius, vienas svarbiausių nepriklausomos Lietuvos architektūros kūrėjų. Mokėsi Liepojos gimnazijoje. 1902 m. įstojo į Rygos politechnikos institutą, kurį 1908 m. baigė su pagyrimu. Architekto karjerą (diplomas jam suteikė teisę projektuoti statinius) pradėjo Ukrainoje. Berdičeve dirbo Karo ministerijos statybos skyriuje. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo Pietų-Vakarų fronto štabo karo inžinierius, statė ligonines, angarus, autodirbtuves. 1918 m. pabaigoje sugrįžo į Lietuvą, kur tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu ir pradėjo dirbti Karo butų valdyboje, neužilgo buvo paskirtas jos viršininku. 1922 m. jis tapo Kauno miesto statybos skyriaus vedėju ir Kauno apskrities techniku. 1925 m., atsisakęs valdiškų pareigų prižiūrėjo ko gero sudėtingiausią bei prabangiausią to meto statybą – Lietuvos banko rūmus Kaune. Vėliau architektas vėl grįžo į valdišką tarnybą: nuo 1928 m. dirbo Susisiekimo ministerijos inspektoriumi, vėliau vyresniuoju inspektoriumi, inžinierių tarybos nariu. 1939 m. F. Vizbaras išėjo į pensiją. Po karo emigravo į Vokietiją, kur ir mirė. Architektas pasižymėjo architektūros vizualiniu įspūdingumu. Derindamas moderniosios architektūros elementus (juostiniai Kauno centrinio pašto langai), tautinius motyvus bei istorizmo formas architektas sugebėjo išgauti originalų, tačiau tuo pat metu Lietuvai būdingą moderniosios architektūros stilių.

Parengta pagal: Domantas Bauža. Feliksas Vizbaras: „vengti nereikalingų architektūriškų pagražinimų“. Archiforma, 2010, nr. 3–4, p. 79–88.