Šeštieji pirmosios nepriklausomybės metai pasižymėjo statybų bumu Kauno miesto gyvenamuosiuose rajonuose, ypač Žaliakalnyje. Šį reiškinį greičiausiai nulėmė pagaliau iš dalies nusistovėjusios geopolitinės aplinkybės, kurios miestui žadėjo dar ne vienerius metus laikinosios sostinės vaidmenį.
Kadangi naujoji Žaliakalnio dalis dar nebuvo pradėta užstatinėti, daugiausia pastatų radosi senojoje, iš dalies jau urbanizuotoje, vakarinėje rajono pusėje. Antano Šatynskio vilos projektas, parengtas 1924 metais, atspindi tuometiniame Kaune vis dar pagal turtinę padėtį ryškiau neišsiskiriantį miesto rajonų pobūdį – šalia nedidelių, asketiškų darbininkų sluoksnio sodybinių pastatų čia pat radosi ir kur kas prabangesnės architektūros vilos.
Vila kompaktiško tūrio, asimetriško fasado. Pagrindinis akcentas – bokštelis, pratęsiantis pirmo aukšto fasado plokštumą. Įdomus antro aukšto bruožas – dvi didelės verandos, taip pat iš jų išeinantys papildomi išsikišantys balkonai. Kambariai išplanuoti aplink centrinį koridorių. Nors savo architektūra ir gyvenamuoju plotu pastatas ir priskirtinas prie prabangių gyvenamųjų namų, tačiau anuometinę gyvenseną savotiškai atspindi ir toks faktas, kad pastate nėra numatytas netgi vonios kambarys.
Sprendžiant iš vėlesnių dokumentų, galimi du šio projekto likimo scenarijai – vietoje numatytos vilos buvo pastatytas kitas, sodybinis, gyvenamasis namas, arba projektas buvo įgyvendintas tik iš dalies, apsiribota vien pirmu aukštu. Jau po kelerių metų šis sklypas atsidūrė viename iš naujai besiformuojančių Kauno varguomenės kvartalų – vadinamosios „Argentinos" teritorijoje. 1939 metais surašyto statinių griovimo akto plane matomas ir šiam kvartalui būdingas tankus sklypo užstatymas, susidedantis iš daugelio apgyvendintų nedidelio tūrio sandėliukų[1].
Paulius Tautvydas Laurinaitis
[1] KAA, F-218, Ap.2, b.7928, l.10.