Dabartinė Pakuonio bažnyčia (manoma – ketvirtoji) pastatyta 1883 m., pašventinta 1886 m.[1]. Sumodernintų neoromaninių formų bažnyčia iki šių dienų neišlaikė vientisumo – bažnyčia neteko bokšto net du kartus, I ir II pasaulinių karų metais.
Bokštas buvo pagrindinio fasado viduryje, išsikišęs į priekį; stogas dengtas skarda[2]. Virš neogotikinių formų portalo nišoje buvo įkomponuota švč. Marijos skulptūra, kuri buvo nulieta iš cemento[3]. Paminėtina, kad bažnyčios statybai ir puošybai ši medžiaga daug kur buvo naudota: suformuotas didysis altorius, presbiterijos grindų plokštės, trys vandeninės prie dviejų įėjimų, laiptai[4].
Įdomu tai, kad I pasaulinio karo metais bažnyčia buvo apsaugota nuo didesnių galimų nuostolių. Jono Totoraičio duomenimis, rusai buvo besirengią susprogdinti bokštą, tačiau klebonas kun. Justinas Staugaitis, tuometis Telšių vyskupas, „atsiprašė ir apsiėmė pats bokštą nugriauti"[5]. Buvo nuardyta bokšto viršūnė, o bažnyčia liko „sveika".
Tarpukariu bokšto atstatymu rūpinosi kun. Vincentas Dumčius. 1937 m. kunigas pateikė prašymą Vidaus reikalų ministerijos Statybos ir Sauskelių inspekcijai, kad patvirtintų Pakuonio bažnyčios bokšto rekonstrukcijos projektą[6]. Jį parengė inžinierius Antanas Macijauskas[7]. Virš nišos su skulptūra buvo suprojektuotas stačiakampis langas, virš jo laikrodis, o bokšto viršūnėje – varpinė. Projektas buvo kiek pataisytas (atsisakyta laikrodžio įkomponavimo, varpinės; pakeista bokšto smailės forma) ir patvirtintas 1938 m. kovo 2 d.[8]
Bokštą atstačius, II pasaulinio karo metu bažnyčiai nepavyko išvengti nuostolių. Buvo susprogdintas bokštas, sudegė stogas, šoniniai altoriai, vargonai[9]. Dauguma svarbiausių atstatymo darbų atlikti iki 1949 m., kiti darbai tęsėsi iki XX a. 8-o dešimtmečio[10]. Deja, bokštas nebuvo atstatytas. Jo vietoje viršuje ant stogo pristatytas tik mažas bokštelis (iš pradžių medinis).
Pastato planas nepakito. Trinavė pseudobazilikinė bažnyčia stačiakampio plano, su išsikišusia tirisiene apside, iš šonų glaužiasi priestatai. Statyta iš plytų, tinkuota. Mažas bokštelis viršuje apkaltas skarda. Apatinė išsikišusi bokšto dalis virto stačiakampiu prieangiu. Virš jo pusapskritis choro langas. Kampus riboja mentės, kurios viršuje jungiasi su skydą juosiančiu apvadu. Šoninius fasadus skaido dviejų pakopų kontraforsai. Smailiaarkiai aukšti langai remiasi į paaukštintą cokolį. Šoninius fasadus ir apsidę juosia dantytas frizas. Interjere vidurinioji nava perdengta medinėmis cilindrinio skliauto lubomis, šoninių navų ir presbiterijos lubos žemesnės. Navas skiria trys poros piliorių, sienas skaido piliastrai.
Silvija Slaminskienė
[1] Rupeikienė, M.; Stankevičienė, R. Pakuonis. Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia: Lietuvos sakralinė dailė. T. 1. Vilkaviškio vyskupija. IV knyga: Aleksoto dekanatas. Vilnius: Gervelė, 2000, p. 183.
[3] Pakuonio bažnyčios nuotrauka prieš 1938 m. bokšto rekonstrukciją. Kauno apskrities archyvas (KAA). F. 17. AP. 1, b. 59, l. 8.
[4] Rupeikienė, M.; Stankevičienė, R. Op. cit., p. 183.
[5] Totoraitis, J. Sūduvos Suvalkijos istorija. Marijampolė: Piko valanda, 2003, d. 1, p. 415.
[6] KAA. F. 17. AP. 1, b. 59, l. 4.
[7] KKA. F. 17. AP. 1, b. 59, l. 12.
[9] Rupeikienė M., Stankevičienė R. Op. cit., 184.