Mokyklą šioje vietoje nuspręsta pastatyti netrukus po Nepriklausomybės atgavimo. Kauno apskrities archyve yra saugomas puošnus neobarokinis 1924 m. F. Vizbaro projektas aštuoniolikos komplektų „Liaudies mokyklų rūmams“[1]. Sumanymas nebuvo įgyvendintas. Naujasis projektas parengtas 1931 m. Užsakovas, Kauno miesto valdyba, tuo pat metu pradėjo statyti dvi pradžios mokslo mokyklas, „vieną lietuvių vaikams – Aušros ir Žemaičių g. kampe [...] ir žydų vaikams prie Uosto kranto“[2]. Abi projektavo tas pats architektas – Antanas Jokimas. Įdomu, kad savo dydžiu mokyklos turėjo būti bemaž identiškos: „Abi mokyklos 12 komplektų su gimnastikos salėmis, pagalbinėmis rankdarbių patalpomis, valgykla, mokyklos personalui (patalpomis) butais ir dušais“[3]. Visgi Aušros g. mokykla pastatyta kiek didesnė, čia mokėsi daugiau vaikų, buvo įrengtas ir „maudymosi baseinas su šiltu ir šaltu vandeniu“[4]. Sunku pasakyti, kodėl nekilo idėja abi mokyklas statyti pagal kartotinį projektą, tačiau, manykime, taip buvo siekiama architektūrinės kokybės, norėta prisitaikyti prie aplinkos.
Tiesa, būtent už santykį su aplinka J. Jablonskio vardo mokykla susilaukė ir kritikos. 1933 m. „Lietuvos aide“ esama įdomaus architektūrinės kritikos straipsnelio, kuriame pilietis, pasirašęs „V. Aug.“, negaili ir karčių žodžių: „Šios patalpos – kaip Jablonskio mokyklos Žemaičių Auštos g. kampe, atsiėjo ko ne milijoną litų, vadinasi iš statytojų reikalavo nemažo įsitempimo, tuo tarpu turi didžiausių trūkumų. Metus žvilgsnį į šią mokyklą, labai nemalonaus įspūdžio sudaro jos begėdiškai apkarpyta sodyba. Nesuprantama darosi, ką galvojo kadaise miesto savivaldybė, atiduodama numatytos mokyklos sodybos žemę sklypininkams, kurie mokyklos aikštę apstatė įtartinomis būdelėmis, iš kurių varva srutos į mokinių aikštę, ten kur šeši šimtai vaikų išeina pasivėdinti, žaisti. Pasigailėtinas vaikų kampelis (vadinamoji aikštė) nukištas į šiaurę, kur nepasirodo saulės spindulys. Juk tai nebe klaida, o nusikaltimas. [...] Keistokas Jablonskio mokyklos ir vidaus patalpų paskirstymas. Pietų pusėje, pirmutiniame aukšte sutalpintos kabyklos, virtuvė, o gyvenamieji butai – mokyklos vedėjui, sargams nukelti į šiaurę, kur niekad saulės nemato. Į mokinių salę įeiti reikia aukštokais laiptais. Per pertraukas mokiniai (šeši šimtai) turi išeiti į kiemą prasivėdinti, – ir klases reikia išvėdinti, – pro siauras dureles po laiptais, ir dar prieš kurias stovi didžiulė atramos kolona. Sunku ir sugalvoti, kaip tokiose salygose gali būti palaikoma drausmė“[5].
Besidomintys tarpukario architektūra, be abejo, žino, kad per kelis dešimtmečius nepriklausomoje Lietuvoje mokyklų iškilo tikrai nemažai. Ypač statybos bumas sustiprėjo Lietuvai atsigaunant po pasaulinės krizės: „Nuo 1932 m. Lietuvoje kasmet atsirasdavo vidutiniškai po 80 naujų mokyklų. Jų statymo bumas pasiektas 1937 m., kai buvo pastatyta 176 mokyklos (50 mūrinių ir 126 medinės)”[6]. Tad, nors dalis pastatų buvo mediniai, artimi tradicinei architektūrai, mokyklų statyba tarpukario Lietuvoje buvo vienas iš svarbiausių socialinės infrasruktūros modernizavimo uždavinių, atitikusių bendrąsias Europos tendencijas. J. Jablonskio mokyklą galima laikyti modernia ir dėl architektūrinių sprendimų: fasadai lygūs, be „architektūrinių pagražinimų“. Kompozicijoje išsiskiria kampinis bokštelis, kuris buvo madingas to meto architektūros elementas.
Vaidas Petrulis
[1] KAA, f. 218, ap. 1, b. 247, l. 5.
[2] Mokyklų statyba. Technika ir ūkis, 1931, nr. 3, p. 85.
[3] Ten pat, p. 85.
[4] Jokimas, A. Kauno miesto paskutinių metų mokyklų statyba. Savivaldybė, 1931, nr. 10, p. 26.
[5] Aug., V. Nevykusi pr. mokyklų statyba. Lietuvos aidas, 1935, liepos 5.
[6] Kančienė J. Tarpukario architektūros raidos ypatumai. Statyba ir architektūra, 2004, nr. 3, p. 9. “1939 m. šalyje veikė per 2, 3 tūkst. pradinių mokyklų [...] 1938–1939 mokslo metus Lietuvoje pradėjo 62 gimnazijos, 27 progimnazijos ir 146 specialiosios vidurinės bei aukštesniosios mokyklos.” Iš: Lietuva 1940-1990: okupuotos Lietuvos istorija. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2005, p. 25–26.