Funkcija. Tai bene įspūdingiausias šiuolaikinio polifunkcinio komercinio bei gyvenamosios paskirties pastato atitikmuo tarpukario Kaune. Statinio savininkas ir pagrindinis naudotojas – svarbi to meto įmonė Centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“. Pirmame aukšte buvo įsikūrusi tai pačiai bendrovei priklausanti krautuvė ir valgykla. Greta buvo įrengta užkandinė, vadinta „Pienocentro" darželiu[1] („Pienocentro“ bendrovė krautuvę su užkandine taip pat turėjo ir kitame pastate – Laisvės al. ir Ožeškienės g. kampe[2]). Pastate taip pat veikė P. Muralio kirpykla[3]. Kaip buvo rašoma to meto spaudoje, per du aukštus įsikūrusi įstaiga (pirmame aukšte – vyrų kirpykla, antrame – moterų) buvo „europietiško pobūdžio moderniškiausia įmonė“[4]. Trečiame aukšte buvo įrengtos administracinės patalpos, viršutiniuose aukštuose – butai.
Sovietmečiu statinys pritaikytas akademinei veiklai: 1946 m. rūmai perduoti Žemės ūkio akademijai, o nuo 1964 m. priklauso tuomečiam KPI (dab. KTU). 1982 m., siekant simboliškai priminti pirminę funkciją, buvo įrengta pieno kavinė (arch. V. Dudzinskas), o 1983 m. – baras (dail. J. Maciulevičius)[5]. Atgavus nepriklausomybę, pieno kavinė ir baras pirmo aukšto patalpų išlaikyti nesugebėjo. Kuriam laikui čia buvo įsikūręs bankas. Kiek vėliau pirmo aukšto kavinė buvo atgaivinta (šiuo metu buvusi kavinė vis dar užima nedidelę pirmo aukšto dalį). Dabar čia įsikūrusi vaistinė.
Faktai. „1931 metais „Pienocentro“ bendrovės administracinių rūmų projekto konkursą laimėjo architektas V. Landsbergis-Žemkalnis. Prie projektavimo prisidėjo ir architektas K. Reisonas. Konstrukcijų skaičiavimus atliko inžinieriai J. Milius ir P. Markūnas. Statybą, kuri tęsėsi iki 1934 m., organizavo rangovai L. Markovičius ir J. Kaplanas“[6]. Rūmai 1937 m. tarptautinėje parodoje „Exposition Internationale des Arts et des Techniques" Paryžiuje buvo apdovanoti garbės diplomu ir bronzos medaliu[7].
Urbanistinė reikšmė. Svarbių gatvių sankryžoje atsiradęs objektas tuo metu gana ryškiai išsiskyrė iš aplinkinio kelių aukštų Laisvės alėjos užstatymo. Kartu su netrukus šalia atsiradusiais „Pažangos“ rūmais statinys buvo tarsi šiuolaikinės modernios europietiškos sostinės pagrindinio bulvaro užuomazga. Tiesa, tokie „dangoraižiai“ (prie šių biurų pastatų galima priskirti ir Centrinio pašto rūmus, Taupomosios kasos rūmus bei keletą kitų objektų) dygo gana retais tarpais, tad naujamiesčio ir jo pagrindinės gatvės urbanistinė modernizacija išliko gana švelni, o aukštieji objektai tapo savotiškais orientyrais.
Architektūra. „Pienocentro“ rūmai – vienas ryškiausių lietuviškojo funkcionalizmo pavyzdžių. Lenktas pagrindinio fasado siluetas bei dinamiškas šviečiantis stogelis švelniai primena europietiško ekspresionizmo nuotaikas. Modernumo ir elegancijos pastatui suteikė lenkti kampo langai (šiuo metu išlikę tik antrajame aukšte). Visgi pati statinio tūrinė kompozicija santūri, simetriška, papuošta modernizuoto istorizmo statiniams būdingu profiliuotu karnizu.
Vaidas Petrulis
[1] Drėmaitė, M. Pramonės architektūra Lietuvoje 1920-1940 metais: daktaro disertacija [rankraštis]. Vilnius, 2006, p. 60.
[2] KAA, f. 218, ap. 2, b. 4051.
[3] Manoma, kad šios įstaigos projektą parengė architektas Arnas Funkas (Kančienė, J. Arno Funkas. Statyba ir architektūra, 1990, Nr. 2, p. 27).
[4] Kuprys, P. Įstaiga, kuri gražina žmones. Diena, 1932, sausio 31.
[5] „Pienocentro“ rūmai Laisvės al. 55. Iš: Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 143.
[6] Ten pat, p. 143.
[7] Drėmaitė, M. Op. cit., p. 60.