XIX a. trečiajame dešimtmetyje Ukmergėje vyko miesto užstatymo ir vaizdo permainos: tūrinę ir erdvinę kompoziciją paryškino klasicistinio stiliaus pastatai[1]. Akcentu tapo Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčia, pastatyta 1800–1818 m.[2]. Akmens mūro šventovė buvo bebokštė, stačiakampio plano, fasaduose susipynė klasicizmo ir romantizmo architektūrai būdingi bruožai. Šalia bažnyčios esanti varpinė buvo pastatyta vėliau, pagal architekto Karolio Gregotavičiaus projektą (1836 m.)[3].
1875 m. bažnyčioje atliktas remontas (gontų stogas pakeistas skardiniu, pristatytas medinis bokštelis, išmūryti bažnyčios pilioriai ir kt.)[4]. Po 1931 m. rekonstrukcijos stipriai pakito šventovės planinė struktūra ir eksterjeras. Įdomu tai, kad statinio erdvė buvo tarsi apsukta: buvusio pagrindinio fasado gale primūryta presbiterija ir dvi zakristijos, o buvusios apsidės gale − portikas. Bažnyčios perstatymo projektą 1930 m. parengė inžinierius Vaclovas Michnevičius[5], jam buvo pavesta ir techninė priežiūra[6].
Dabartinė bebokštė bažnyčia trinavė, halinė, kryžminio plano, su kiek išsikišusiomis zakristijomis ir pusapvalia presbiterija. Viduriniosios navos skliautas cilindrinis. Bažnyčios fasaduose derinta akmens mūro faktūra su tinkuotomis lygiomis plokštumomis; panaudotos neoklasicistinės ir neobaroko architektūros formos. Pagrindinio fasado portalą rėmina porinės kolonos, remiančios trikampį frontoną. Virš durų pusapskritėje nišoje mozaikos technika įkomponuotas Kristaus atvaizdas. Fasado kampuose sudvejinti piliastrai. Virš antablemento kyla aukštas parapetas su baliustradomis, šoniniais stulpeliais, puoštais dekoratyvinėmis vazomis ir skulptūromis. Fasado viršuje virš lenktų formų atiko kyla Kristaus figūra su kryžiumi, o parapeto šonuose − šv. apaštalų Petro ir Povilo statulos, kartu primenančios ir bažnyčios titulą.
Pagal projektą buvo paaukštinti šoninių fasadų langai. Pakito ir fasadų estetinė raiška. Akmens mūro ir balto tinko deriniai − vienas iš būdingiausių Lietuvos romantizmo architektūros bruožų. Tačiau pirminės bažnyčios akmens mūrui kontrastą sudarė raudonų plytų mūro detalės, baltas tinkas naudotas saikingai (frontonas, portalo apvadai, karnizas). V. Michnevičius, sekdamas romantizmo meistrų metodu, piliastrų kontūrus apvedė baltu tinku ir paliko elementų vidų netinkuotą[7]; tinkuotos ir smulkesnės architektūrinės detalės, langai apjuosti rustuoto tinko apvadais. Zakristijų priestatai žemi, apsidė aukšta. Šių priestatų apdaila kaip ir šoniniuose fasaduose. Apsidės viduryje išsiskiria aukšta niša su mozaika. Virš buvusio pagrindinio fasado frontono pristatytas bokštelis su varpu. Apie seną statybą byloja virš zakristijų išlikę plytų mūro langų apvadai.
Silvija Slaminskienė
[1] Miškinis, A. Radialinio plano miestai ir miesteliai. Iš Lietuvos architektūros istorija. Nuo XVII a. pradžios iki XIX a. vidurio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, t. 2, p. 238.
[2] Kun. St. Telksnys. Bažnyčios istorija: Spausdintas leidinys, p. 3. Kauno arkivyskupijos kurijos archyvas (KAKA). Ukmergės bažnyčios byla.
[3] Lietuvos architektūros istorija, op. cit., p. 495.
[4] Kun. St. Telksnys, op. cit.
[5] LCVA. F. 1622. Ap. 4, b. 91, l. 8–11.
[6] LCVA. F. 1622. Ap. 4, b. 91, l. 6.
[7] Tokiu principu dekoruotos Kriaunų (Rokiškio r., 1818–1829 m.), Pabaisko (Ukmergės r., arch. J. Levuazjė (Levoisier), 1821–1836 m.), Darbėnų (Kretingos r., arch. Fridrichas Gabsbenas, 1842 m.) bažnyčios. Žr. Levandauskas, V. Akmens mūras Lietuvos šventovėse [interaktyvus]. In Soter. 2011, nr. 37 (65), p. 68 [žiūrėta 2012 08 15]. Prieiga per internetą: <http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:J.04~2011~ISSN_1392-7450.N_37_65.PG_59-75/DS.002.0.01.ARTIC>.