Šio daugiabučio gyvenamojo namo istorija prasidėjo dar tarpukariu, kai Krašto statybos komitete buvo sprendžiamas klausimas, kaip aprūpinti butais darbininkus, amatininkus ir tarnautojus, nes, kaimo gyventojams sparčiai migruojant į miestus, o ypač Kauną, “didžioji šių gyventojų sluoksnių dalis yra priversta gyventi normalių higienos reikalavimų neatitinkančiuose butuose. Net įvairios lūšnos, barakai, rūsys ir kitokios landynės, kurios normalinėse sąlygose turėtų būti seniai nugriautos, nemažai varguomenės daliai tarnauja butais”[1].
Kaip teigia Lietuvos tarpukario architektūros tyrinėtoja J. Kančienė, statinio projektas buvo parengtas dar 1936 m., „Tilmanso ir K bendrovei“[2]. Tačiau nepriklausomos Lietuvos metais statybos nebuvo pradėtos. Galutinis projektas patvirtintas jau prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai – 1940 m. rugpjūčio 17 d.[3]. Remiantis to meto spauda galima spėti, kad pirmasis sumanymas buvo šiek tiek pakoreguotas atsižvelgiant į naujus, tuometės Vidaus reikalų ministerijos Statybų departamento butų statybos skyriuje parengtus projektavimo nuostatus[4]. Pagal šiuos reikalavimus[5] taip vadintą gyvenamąjį bloką turėjo sudaryti įvairialypių funkcijų patalpos: nuo skalbyklų, sandėlių malkoms ir slėptuvių iki kultūrinių patalpų, lopšelio, darželio ir prekybinių patalpų[6]. Namo statyba buvo baigta greičiausiai 1941 m. pirmoje pusėje, dar iki II pasaulinio karo pradžios (1940 m. gruožio 29 d. dokumente minima apie stogo dengimą viename iš korpusų[7]).
Tiesa, šio komplekso statybos istoriją dar būtų galima patyrinėti atidžiau. Archyvuose esama duomenų ir apie eskizinius šio projekto variantus, kurių koncepcijos gerokai skiriasi[8]. Tad galima spėti, kad 1940 m. svarstyta ne tik apie tarpukariu rengto projekto korekcijas, tačiau ir apie esminius pakeitimus. Įdomu ir tai, kad prie projektavimo darbų prisidėjo žymus tarpukario architektas Bronius Elsbergas – archyve saugomas jo pasirašytas, 1940 m. rugsėjo 13 d. datuojamas salės interjero projektas, kuris, be kita ko, nuspalvintas Lietuvos trispalvės spalvomis[9]. Sunku pasakyti ar tai atsitiktinumas, ar tam tikra pilietinė pozicija.
40 butų namas yra įdomus ir gana retas pavyzdys, iliustruojantis, kaip sovietinėje Lietuvoje buvo perimamos Lietuvos tarpukario architektūrinės idėjos. Taip pat tai vienas iš gana retų ikiindustrinio sovietinės gyvenamosios statybos pavyzdžių pirmosios okupacijos laikotarpiu. 1940 m. planuota gana plati tokio pobūdžio ikiindustrinės namų statybos kampanija, apimanti Vilnių (5 namai po 24 butus), Šiaulius (2 namai po 24 butus), Jurbarką (4 namai po 8 butus), Panevėžį, Telšius (vienas 24 butų namas) ir t.t“[10]. Gyvenamieji namai darbininkams netruko tapti svarbiu propagandinio karo įrankiu. Antai 1942 m., valdant vokiečiams, ne be propagandinės gaidelės nurodoma į sovietinę propagandą, kuri teigė, kad „ligi 1941 metų būsią pastatyti Kaune 105 namai su 560 butų ir savivaldybė pastatysianti namų su 162 butais. Tuo būdu ligi 1941 m. Kaune būsią pastatyta ir įrengta 722 butai.“[11]
Vaidas Petrulis
[1] LCVA, f. 1622, ap. 1, b. 65, l. 7.
[2] Kančienė, J. Racionalizmas Kauno tarpukario laikotarpio gyvenamuosiuose namuose (1918–1940). Iš Lietuvos TSR architektūros klausimai. Vilnius: Mokslas, 1988, t. 9, sąs. 1, p. 118.
[3] LCVA, f. 1622, ap. 1, b. 65, l. 36.
[4] Darbininkų bloko Kaune, Griunvaldo g. projektas. Savivaldybė, 1940, nr. 7–8, p. 227.
[5] Be kita ko, šie nuostatai numatė ir gana griežtas gyvenamojo ploto normas: „didesnių kaip 24 m2 gyvenamų kambarių daryti negalima; gyvenami kambariai projektuojami: 1-am žmogui 12 m2, 2-iems žmonėms nuo 15 iki 16 m2, 3-ims nuo 18 iki 21 m2”. Taigi, trijų kambarių bute žmogui galėjo tekti nuo 6 iki 8 m2.
[6] Darbininkų bloko Kaune, Griunvaldo g. projektas. Savivaldybė, 1940, nr. 7–8, p. 229.
[7] LCVA, f. 1622, ap. 1, b. 65, l. 219.
[8] LCVA, f. 1622, ap. 7, b. 160, 236.
[9] LCVA, f. 1622, ap. 7, b. 202, l. 3.
[10] LCVA, f. 1622, ap. 1, b. 65, l. 236.
[11] Laucius, J. Darbininkų kolonijos statyba – bolševikinė propaganda. Iš Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. Red. J. Balčiūnas. Kaunas: Žaibas, 1942, t. 3, p. 299.