Iki Pirmojo pasaulinio karo Kauno Žaliakalnyje dominavo dideli, užmiesčiui būdingi sklypai, bet iki ketvirtojo dešimtmečio pradžios daugiausia jie jau buvo išskirstyti į nedidelius žemės plotus, skirtus rezidencinio tipo užstatymui aplink naujai formuotas gatves. Gyventojos Onos Senkevičienės paveldėtas daugiau nei hektaro ploto sklypas Žemaičių gatvėje buvo viena iš kelių išimčių – vakarinėje Žaliakalnio dalyje tokie dideli sklypai buvo likę trys: minėtasis, Žaliakalnio turgavietės bei Mažesniųjų brolių pranciškonų konvento.
Nedidelę dalį sklypo pasilikusi savo reikmėms, likusią dalį savininkė paaukojo[1] iki tol Padvarių kaime besiglaudusiai Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijai. Sklype buvusius du gyvenamuosius namus, tvartą ir sandėlį pranciškonės panaudojo savo reikmėms: viename name, stovėjusiame sklypo gilumoje, įsikūrė pačios vienuolės, o antrajam jau tais pačiais 1933 metais parengtas rekonstrukcijos projektas – pagal Felikso Bielinskio projektą pastatas praplėstas, atnaujintas ir jame įkurtas vaikų darželis našlaičiams, paremtas Montesori metodu, tuomet dar vadintas „naujovišku auklėjimu“[2]. Turint omenyje pirminę gyvenamąją šio pastato funkciją, ir po rekonstrukcijos išoriniai namo architektūriniai sprendimai niekuo nesiskyrė nuo savam laikotarpiui būdingo pusantro aukšto sodybinio gyvenamojo namo su mansarda. Pastato edukacinę funkciją galima įžvelgti tik pagal vidaus išplanavimą – pirmame aukšte išdėstyti trys „vaikų kambariai“ su pagalbinėmis patalpomis, o mansardiniame plote įrengtos keturios personalo gyvenamosios patalpos su bendra vonia[3], ateityje numatytos ir vaikams apgyvendinti.
1935 metų rugsėjį statybos skyrius gavo prašymą statyti naują, mūrinį, vienuolyno pastatą, kuriame taip pat buvo numatyta į statinio vidaus struktūrą integruoti erdvią koplyčią, „darbo namus“ bei vaikų darželį [4]. Kaip ir kitame rajono gale esančiame vyrų pranciškonų vienuolyne, koplyčia taip pat buvo numatyta ir vietos gyventojų kulto reikmėms (Žaliakalnyje teveikė vienintelė parapinė bažnyčia – mažoji Prisikėlimo).
Pastato vizualinė raiška padiktuota funkcijos – tam įtakos, matyt, turėjo ne tik naujos architektūrinės tendencijos, bet ir inžinerinis projekto autoriaus Prano Markūno išsilavinimas. Dėl racionalios statinio architektūros statinys panėši į tuo metu statytus gyvenamuosius namus, tačiau neužmirštama ir simboliška, tačiau išraiškinga detale pažymėti į religiją orientuotą funkciją – dešinė pagrindinio fasado pusė viršuje užbaigiama modernizuotu varpinės bokšteliu.
Pagal originalų sumanymą šis bokštelis galėjo tapti kur kas ryškesniu statinio akcentu, tačiau statybos metu buvo nuspręsta keisti projektą ir mansardinį aukštą paversti pilnu trečiuoju aukštu. Dar vienas gestas, liudijantis modernios pasaulėžiūros įsitvirtinimą architektūroje – užuot paaukštinus simbolinę varpinę sulig pastatu, ji buvo pakeista į stambesnę, beveik įsiliejančią į pagrindinį pastato tūrį, taip išoriškai beveik visiškai paslepiant statinio funkciją.
Kadangi vienuolynas pastatytas orientuojant jį sklypo vidurio link, atokiau nuo gatvių, tad negalima išskirti vieno pagrindinio žiūros taško. Žvelgiant nuo vienuolyno vartų, atsiveria vaizdas į gan neišraiškingą šiaurės rytų pusės fasadą. Tuo tarpu reprezentatyvusis šiaurės vakarų fasadas yra atgręžtas į vienuolyno sodą. Tokį neadekvatų sprendimą galima lyginti su nuo miesto „nugręžta“ Prisikėlimo bažnyčia, tačiau priežastys čia kitos – pagal pirminį sprendimą statinys turėjo būti statytas sulig dabartinės Pažangos gatvės užstatymo linija.
Pastačius naująją kongregacijos būstinę, jį tapo didžiausiu pastatu visoje vakarinėje Žaliakalnio dalyje tiek savo tūriu, tiek ir naudinguoju plotu. Nors pastato orientacija į sklypo gilumą sutrukdė jam tapti dominuojančiu akcentu Žemaičių ir aplinkinių periferinių gatvelių kontekste, tačiau statinys kaip ryškus akcentas įsiterpė į Neries šlaito viršutinės dalies užstatymo struktūrą, jei žvelgtume į jį iš žemutinės slėnio dalies bei kito upės kranto.
Prasidėjus sovietinei okupacijai, vienuolės iš galutinai dar neįrengto pastato buvo išvarytos, o jame įrengti vaikų namai. Per šį laikotarpį pakeistas vidaus išplanavimas, nebeliko per du aukštus išsidėsčiusios koplyčios. Grąžinus pastatą kongregacijos reikmėms, jis buvo apšiltintas. Taigi, nors šiek tiek padidėjo statinio tūris, tačiau buvo gan nuosekliai išlaikyti pirminiai eksterjero architektūriniai sprendimai.
Paulius Tautvydas Laurinaitis