2012 metais sukako šimtas metų nuo „Saulės“ rūmų statybos Žaliakalnyje pradžios. Šios švietimo įstaigos atsiradimo ir veiklos istorija įdomi daugeliu aspektų, pradedant visuomeniniu sąjūdžiu, kurio vienas svarbiausių tikslų buvo šių rūmų atsiradimas, taip pat apeitais draudimais, gubernijos laikotarpiu galiojusiais Kaune aukštuminiams pastatams, pagaliau prie rūmų kūrimo dirbo asmenys, Nepriklausomybės laikotarpiu tapę žymiais miesto ir krašto kultūros, politikos bei visuomenės veikėjais. Žaliakalnio šlaite pastatyti rūmai buvo pats didžiausias "Saulės" draugijos įgyvendintas sumanymas. Jie statyti tik iš visuomenės surinktų aukų – tai pirmasis lietuvių visuomenės inicijuotas statinys Lietuvoje.
1905 m. revoliucija Rusijoje paskatino rusifikacijos sušvelninimo procesus, buvo leista kurti švietimo draugijas. Tokiomis aplinkybėmis 1906 m. įsikūrė „Saulės“ švietimo draugija, kurios tikslas: „Platinti apšvietimą ant pamato katalikų tikėjimo tarp lietuvių gubernijoje“[1]. Draugija rūpinosi mokytojų ruošimu lietuviškoms mokykloms, ypač daug nuveikė ir pirmavo steigiant įvairaus tipo švietimo įstaigų tinklą Kauno gubernijoje (vien Kauno mieste įsteigė 12 pradinių mokyklų), organizavo įvairius kultūrinius renginius bei programas, ypač svarbias gyvenantiems provincijoje[2].
Iš pradžių „Saulės“ mokytojų kursai vykdavo išnuomotose patalpose, jos kainavo labai daug lėšų, todėl ilgainiui iškilo poreikis statyti savus namus, kuriuose galėtų įsikurti pati draugija ir pedagogų kursai. Pradėta ieškoti lėšų statyboms, kurios vykdytos tik iš visuomenės surinktų aukų. Pagrindiniai rūmų statybos iniciatoriai buvo draugijos pirmininkas Konstantinas Olšauskas ir kunigas, rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas. 1911 m. jie išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti aukų, buvo aplankytos 55 lietuvių kolonijos, surinkta 19000 dolerių[3]. Draugijos komiteto nariai rinko aukas ir Kauno gubernijoje. Vyriausybė leido rinkliavą gubernijos teritorijoje, o Žemaičių vyskupas – vyskupijos bažnyčiose. Išleisti aukų ženkleliai po 10, 5, ir 1 kapeikas bei atvirukas su būsimų rūmų fasado brėžiniu[4]. Gyventojai aukojo labai skirtingai: pradedant pinigais iki materialinių vertybių[5].
1912 m. pavasarį pradėti mūryti „Saulės“ namų pamatai, pašventintas kertinis akmuo[6]. Pagal išankstinę sąmatą pastatas turėjo kainuoti 120000 rublių[7]. Sunkumų iškilo derinant projektą. Tvirtovės komendantas iš pradžių neleido statyti ant kalno trijų aukštų pastato, tačiau per Kauno gubernatorių Piotrą Veriovkiną, kuris buvo palankus lietuvių tautiniam judėjimui, buvo gautas leidimas tiesiogiai iš Peterburgo[8]. Rūmus projektavo tuometis gubernijos architektas Fiodoras Malinovskis, statybų darbų priežiūros inžinieriumi paskirtas Konstantinas Šakenis. Darbai ėjo sparčiai, nors ir buvo atliekami rankiniu būdu, be jokių mechanizmų. Statybose nuolat dirbo penkiasdešimt mūrininkų, atvykusių iš Vitebsko gubernijos, jiems talkino ir pagalbiniai darbininkai iš Kauno. Rūmai pastatyti stebėtinai greitai – per pusantrų metų[9].
Tuometinis Kauno laikraštis „Severo – Zapadnyj Telegraf“ 1912 m. rugpjūčio 12 d. skelbė: „Nei kaminų, nei krosnių pastate nebus: apatinėje namo dalyje pastatytas specialus mašinų skyrius garo šildymui ir elektros apšvietimui. Visos statybos detalės bus nudailintos pagal paskutinį mokslo ir statybinės technikos žodį“. Beje, rūmų stogui buvo naudota skarda, kuri 1900 metais Pasaulinėje Paryžiaus parodoje laimėjo aukso medalį[10]. Viso statybos kainavo apie 155000 rublių (0,5 mln. tarpukario litų)[11]. Įrangos konfortabilumu rūmai neatsiliko nuo kitų XX a. pr. statytų mokyklų. Juose buvo įrengtas centrinis šildymas, vietinis vandentiekis ir kanalizacija, vonios, vaterklozetai, įvesta elektra, telefonas[12]. Dalis šių patogumų tuo metų dar nebuvo prieinami didžiajai daliai miestiečių.
Ilgainiui patalpų ploto ėmė trūkti, todėl po 1925 m. rūmai išplėsti. Pagal inžinieriaus Edmundo Fryko projektą virš centrinio ir kraštinių rizalitų užstatyti viršutiniai aukštai. Vidurinio rizalito tarplangiuose įkomponuoti portretiniai Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus bareljefai, sukurti skulptoriaus Vinco Grybo. Pastato rizalituose buvo laiptinės, viduriniame – per du aukštus išsidėsčiusi salė. Ilgi koridoriai orientuoti į gatvę, klasės – kiemo pusėn, todėl kabinetai gerai apšviesti ir apsaugoti nuo judrios gatvės triukšmo. Vestibiulių ir laiptų aikštelių grindys išklotos metlacho plytelėmis.
Rūmuose buvo ne vien mokymuisi skirtos patalpos – juose įrengtas butas direktoriui, Šv. Kazimiero koplytėlė, kurioje kiekvieną ryta lankytos Šv. Mišios, viršutinis aukštas tapo bendrabučiu, rūsyje veikė virtuvė, valgykla, skalbykla, ūkinės patalpos bei keli kambariai samdomam, patarnaujančiam personalui, čia taip pat įrengtas rakinamas kambarys „daboklė“, skirtas išdykėliams[13]. Rūmai turėjo ir erdvų, tvora apjuostą uždarą kiemą, kuris padalintas į dvi dalis: vienoje žaidimų aikštelės, kitoje – poilsio zona. Pastarąją praturtino dvi kalvos šlaitu žemėjančios terasos, kuriose įspūdį darė pavyzdingai prižiūrimi gėlynai, vaismedžių sodas, vejos, čia buvo pastatyti suoliukai, nutiesti žvyruoti takeliai.
Pastate buvo įsikūrusios iš viso penkios švietimo įstaigos: mokytojų kursai, vėliau pavadinti „Saulės“ mokytojų seminarija, pirmoji Lietuvoje Mergaičių progimnazija (nuo 1926 m. „Saulės“ mergaičių gimnazija), „Saulės“ pradžios mokykla, Šv. Kazimiero seserų kongregacijos pradžios mokykla bei darželis[14]. Mokytojų kursuose dėstė garsios to meto asmenybės, tokios kaip J. Naujalis, J. Tallat-Kelpša, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, J. Balčikonis ir kiti, kursus baigė M. Šalčius, K. Šimonis, A. Nezabitauskaitė-Galaunienė bei kiti[15]. 1919 m. „Saulės“ rūmuose įkurta pirmoji lietuvių muzikos mokykla[16].
Sovietinės okupacijos metais buvo naikinamas religinis švietimo įstaigos turinys. 1940 m. gimnazija pavadinta 8-ąja vidurine mokykla, o 1963 m. jai suteiktas J. Aleksonio vardas. Mokyklos aplinką gerokai sudarkė paskutinis pastato plėtros etapas – 1973 m. buvo sumūrytas penkių aukštų priestatas, jame įrengti papildomi kabinetai, sporto ir aktų salės. Sovietmečiu taip pat pakeistas vidaus patalpų planas, jos sutankintos. Kieme nebeliko terasų.
Žilvinas Rinkšelis
[1] Jaruševičius V., Stasiūnaitė L. „Saulės“ švietimo draugija. XXI amžius, 2004 m. rugsėjo 1 d., Nr. 65 (1268). Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2004/09/01/retro_01.html
[2] Ibid.
[3] Kauno „Saulės“ gimnazijos istorija. Kaunas, 2013, p. 22.
[4] Lukšionytė-Tolvaišienė N. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas, 2001, p. 52.
[5] Kauno „Saulės“ gimnazijos istorija. Op. cit., p. 22.
[6] Lukšionytė-Tolvaišienė N., op. cit., p. 53.
[7] Ibid., p. 52.
[8] Ibid., p. 53.
[9] Kauno, op. cit., p. 22.
[10] Ibid.
[11] Ibid., p. 23.
[12] Lukšionytė-Tolvaišienė N., op. cit., p. 53.
[13] Kauno, op. cit., p. 24.
[14] Klusaitė L. Saulė šviečia visiems. XXI amžius, 2003 m. gegužės 14 d., Nr. 37 (1141). Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030514/zvil_03.html
[15] Jaruševičius V., Stasiūnaitė L., op. cit.
[16] Kauno, op. cit., p. 26.