Matome gana įdomaus funkcinio tipo – asketiško (viename aukšte keturi butai po du kambarius) daugiabučio medinio gyvenamojo namo, skirto darbininkams, projektą. Jei panagrinėtume politines to meto diskusijas, nesunkiai susidarytume nuomonę, kad ekonominė statyba tarpukario metais turėjo tapti viena iš svarbiausių gyvenamojo būsto aprūpinimo formų. Panašius projektus buvo pasišovusi remti netgi valstybė. Antai 1922 m. Lietuvos atstatymo komisariatas, imdamas pavyzdį iš Vokietijos bei manydamas, kad Lietuvoje privati būsto statyba sunkiomis ekonominėmis sąlygomis nėra įmanoma, „darbininkų bustainių [būstų]“ statybai Panemunėje buvo numatęs netgi 4 mln. auksinų paramą[1]. Šis projektas, parengtas krakmolą, spiritą, sirupą ir dekstriną gaminusios bendrovės „Dabartis“ užsakymu, taip pat greičiausiai byloja ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu vyravusias nuotaikas. Tiesa, tenka pripažinti, kad nei su valdžios parama, nei be jos tokių namų nebuvo pastatyta tiek, kad bent iš dalies būtų patenkintas būsto poreikis (pvz., Kaune panašaus funkcinio tipo namų esama Zanavykų, Darbininkų ir kt. gatvėse). Tad nors išsamesnės informacijos apie šio projekto įgyvendinimą archyvinėje byloje ir nėra, tai gana iškalbinga Lietuvos socialinio būsto istorijos iliustracija.
Vaidas Petrulis
[1] Lietuvos atstatymo komisariato 1922 m. išlaidų sąmatai patvirtinti priedas. In: LCVA, F. 377, ap. 8, b. 3, l. 40