Vieta. Karolio Dineikos parkas Druskininkuose suplanuotas natūralioje spygliuočių ir lapuočių miško ir Ratnyčios upelio (kurio vandenys buvo panaudoti jonoterapijos paviljonui ir kaskadinėms maudyklėms įrengti) aplinkoje. Pagrindinė ašis, kertanti visą parką, šiaurinėje dalyje tolygiai pereina į Saulės taką. Į dešinę ir į kairę atsišakojantys takai nukreipia į atskiras gydomojo parko su skirtingais gydymo įrenginiais zonas. Šiaurinėje pusėje parkas atsiremia į pagrindinę kurorto M. K. Čiurlionio gatvę, vakaruose –į K.Dineikos gatvę, pietuose į gatvę, pavadinimu Sausoji.
Istorija. Druskininkų kurortas pagal gamtinius išteklius priskiriamas prie balneologinio tipo rekreacinių vietovių ir, kaip būdinga tokiems kurortams, miestelyje nuo pat jo rekreacinės aplinkos vystymosi pradžios (XIX a. II pus.) dominuoja balneologinio, klimatoterapijos, gydomosios fizinės kultūros, fizioterapijos ir gydomosios mitybos metodai. Vieną iš ankstyviausių pavyzdžių būtų galima paminėti gydomosios gimnastikos bazę Druskininkų „Saulės take", kuri, vadovaujant Varšuvos gydytojui Uzdovskiui, buvo įsteigta dar 1881 m.
1924–1935 m. dabartinio K. Dineikos parko vietoje, pušyne, 6 ha teritorijoje, įkurtas nedidelis privatus gydytojos ir asmeninės Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio masažistės Eugenijos Lewickos saulės vonių parkas „Zaklad lecznicznego stosowania slonca, powietrza i ruchu", kurį sudarė du atviri maudymosi baseinai suaugusiems, baiseinas vaikams, du aerosoliariumai, keletas gimnastikos ir sporto aikštelių, pastatyti keli paviljonai ir įspūdingas vandentiekio bokštas, į kultūros vertybių registrą įtrauktas kaip atskiras objektas. Iš archyvinių tarpukario laikotarpio parką vaizduojančių fotografijų matyti, jog pastatams buvo būdinga solidi modernizmo estetika. Tai kiek neįprastas reiškinys bendroje tarpukario Druskininkų kurortinės architektūros paletėje, nes joje tuo metu dominavo mediniai šveicariško ir lenkiško stiliaus vilų pastatai. Karo metais ir dar ilgą laiką po jo parkas buvo nenaudojamas.
Sovietmečiu, intensyviai plėtojant sąjunginio kurorto galimybes, 1952 m. LTSR sveikatos apsaugos ministerijos iniciatyva buvo įkurtas Gydymosios fizinės kultūros parkas, o jo vadovu tapo latvių kilmės žymus gydomosios fizinės kultūros specialistas Karolis Dineika. Iki 1967 m. parko teritorija išaugo iki 12,5 ha, o pagal „Sojuzkurortprojekt" 1968–1970 m. patvirtintą parko išplėtimo ir rekonstrukcijos projektą K. Dineikos parkas padidėjo iki 17 ha ribos ir buvo suskirstytas į dvi pagrindines funkcines bendrojo ir uždarojo naudojimo zonas. 1960 m. Algimantas Mačiulis, tuometis vyriausiasis Druskininkų architektas, suprojektavo santūrių gabaritų įeigą į K. Dineikos parką, kurią per kelerius metus mozaikomis papuošė jo žmona dailininkė Marija Mačiulienė. 1964 m. ant Ratnyčios upelio pastatytos kaskadinės maudyklės (arch. V. Gabriūnas), „susidėvėjusių" medinių paviljonų vietoje iškilo vienas iš pagrindinių parko pastatų – gydomosios fizinės kultūros dispanseris (arch. L. Dringelis). 1974 m. pastatyta parko žiemos bazė (arch. A. Dabulskienė).
Nepriklausomybės metais parko veikla apmirė ir iki šiol jis nefunkcionioja. Nuo 2003 metų teritoriją su joje esančiais statiniais įtraukus į Kultūros vertybių registrą, svarstoma galimybė šią sveikatingumo oazę prikelti naujam gyvenimui.
Viltė Migonytė
Literatūra:
- Mačiulis, A. Permainingi metai. Architekto užrašai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008.
- Dringelis, L. Gydomųjų parkų formavimas Lietuvos TSR kurortuose. Iš Lietuvos TSR Architektūros klausimai VI. III sąs. Rajonų planavimas, landšafto ir rekreacinė architektūra. Vilnius: Mokslas, 1980.
- „Solidarumas" prabilo apie K. Dineikos parką. Druskonis, 2005, liepos 8–14, Nr. 27 (803).
- Prieiga per internetą [2012 gruodžio 18 d.]: http://www.kpd.lt/failai/Aiskinamasis%20rastas_23.pdf