„Tulpės“ kooperatyvo pastatas ir „Ragučio“ gyvenamasis namas – du Lietuvos ankstyvojo tarpukario architektūros objektai, kurie bene ryškiausiai reprezentavo „tautinį stilių“ laikinojoje sostinėje. Tiesa, „Ragutyje“ tautiškumo dvasią buvo stengtasi perteikti neobarokinėmis formomis, o „Tulpėje“ tokio įprasminimo ieškota liaudies mene. Panašaus pobūdžio architektūrinių sprendimų populiarumą neabejotinai skatino liaudies meno tyrėjai ir puoselėtojai. Jie buvo įsitikinę, kad „tautinio stiliaus“ pagrindas yra liaudies menas, nes „tautos dvasia ir tautiškas originalumas daugiausia liaudies kūryboj ir pasireiškia”[1]. Tad nors patys tarpukario architektai sąmoningos architektūros politikos pasigesdavo[2], pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu Lietuvos atstatymo komisariatui (LAK) išsikėlus uždavinį „atgaivinti Lietuvos stylį“[3], lietuviškumo paieškas architektūroje neabejodami galime laikyti architektūrinės politikos ašimi.
Aktyvus LAK dalyvis Antanas Maciejauskas pabandė šiuos principus pritaikyti praktikoje. Ko gero, žinomiausias jo projektas – „Tulpės“ kooperatyvo gyvenamasis namas, suprojektuotas 1925 m. Pastato architektūrinės estetikos samprata akivaizdžiai remiasi istoriškai susiklosčiusiu ornamentiškumo diskursu, nes tradicinės istorizmo detalės čia keičiamos stilizuotais lietuviškais motyvais. Sandrikai, karnizai, langų ir durų apvadai kuriami pagal savitą architekto „tautiškumo“ supratimo formulę. Įdomu pastebėti, kad A. Loos kritikuotas dekoratyvumas tarpukario architektūros teorijoje neretai sietas su nacionaliniais charakterio bruožais. Ne viename tekste pabrėžiamas lietuvio „dailės jausmas“, jo polinkis į ornamentiką: „Lietuvos gyventojas ūkininkas – jau iš senovės mėgo puošti savo namą: jo langus, duris, suolus, toliau varpstę, šukas, indus ir t. t. Visais šitais daiktų gražinimais, visu šituo meniniu „folkloru” lietuvis ūkininkas išreiškė savo gyvą meno pamėgimą, gerą skonį, meilę ornamentui ir intensyvių spalvų derinimą. Jis pasirodė puikiu ornamentistu, gabiu iškėlėju naujų motyvų.”[4]
Visgi prabėgus dešimtmečiui į liaudies meno motyvus architektūrinėje erdvėje jau žvelgta kur kas atsargiau. Antai architektas A. Šalkauskis rašo: „Liaudies sprendžiami uždaviniai yra toki maži, kad jais mažai galima pasinaudoti sprendžiant šių dienų klausimus. [...] Perlieti motyvus iš medžio į akmenį, betoną ar geležį neįmanoma, nes tai yra dijametraliai priešingos medžiagos. [...] 1925–1926 metais Kaune vienas, tiesa ne architektas, bandė išreikšti mūre ir tinke medinius ornamentus, bet sukūrė karikatūrą.“[5] Kiek vėliau panašia gaida atliepia ir dar vienas ryškus tarpukario architektas J. Kovalskis-Kova: „Medžio architektūros elementais vaduojantis, statyti didelius trobesius neįmanoma. Tiesa, rusai darė „tautinio“ stiliaus vagonus, net automobilius... Tokie dekoratyviniai motyvai kaip dabar bandomi, nesiriša su pačių pastatų architektūra.”[6]
Vaidas Petrulis
[1] Rūkštelė, A. Lietuvių liaudies menas. Naujoji Romuva, 1931, Nr. 11, p. 265.
[2] Ypač aštriai šias problemas kėlė S. Stulginskis, akcentuodamas, kad valstybės architektūros politikos srityje per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo nieko nuveikta (žr. straipsnių seriją 1939 m. leidiniuose „Technika ir ūkis“ ir „Savivaldybė“).
[3] Kelermileris, A. Prakalba. Statybos menas ir technika, 1923, gegužis–gruodis, p. 4.
[4] Veleška, A. Lietuvių tautos meno charakteris. Lietuvos viduramžio menas. Naujoji Romuva, 1937, Nr. 4–5, p. 103.
[5] Šalkauskis, A. Lietuvių architektūros raida. Naujoji Romuva, 1935, Nr. 10–11, p. 265.
[6] Kovalskis, J. Architektūros problema Lietuvoje. Naujoji Romuva, 1939, Nr. 6, p. 122.