Pasvalio Petro Vileišio gimnazija (buvusi Aukštesnioji komercijos mokykla)

Nuo pat įkūrimo 1922 m., kuomet Pasvalyje buvo atidaryta „vidurinė keturių klasių mokykla“[1], įstaiga sėkmingai plėtėsi, kol 1931 m. buvo reorganizuota į Aukštesniąją komercijos mokyklą ir įgyjo ne tik įprastos pradinio ugdymo, tačiau ir plataus profesinio švietimo įstaigos funkciją[2]. Natūralu, augančiai struktūrai buvo reikalingos patalpos, kurių tuomečiame Pasvalyje paprasčiausiai nebuvo. 1929 m., svarstant galimybę statyti naujuosius rūmus, pripažįstama, kad “mokykla, turėdama šiais mokslo metais septynias, o nuo ateinančių mokslo metų pradžios aštuonias klases su fizikos ir chemijos kabinetais, stalių ir siuvimo darbų kambariais, reikalinga ne mažo buto. Tokio buto miestelyje nerasdama, mokykla turėjo ligi šiol nuomotis ne visai tikusius namus, mokėdama didelius pinigus“[3]. Varganą tuometės mokyklos padėti puikiai iliustruoja nuotraukos kuriose užfiksuotos 1933 m. nuomojamos patalpos.

Nors mintis statytis naujus rūmus kirbėjo bemaž nuo mokyklos įkūrimo – statybų procesas nebuvo lengvas. Natūralu, svarbiausias klausimas buvo lėšos. Kaip minima proginiame, mokyklos atidarymui skirtame „Lietuvos aido“ straipsnyje, „„Šviesos“ draugija ištisą dešimtmetį rinko po 5 litus iš kiekvieno mokytojo ir kiekvieno mokinio saviems rūmams pastatyti“[4]. Tačiau privačios iniciatyvos akivaizdžiai nepakako. Finansavimo prasmingumu teko įtikinėti ir centrinę valdžią Kaune. Tam buvo griebtasi netgi tuo metu populiarios Vytauto Didžiojo kortos: „jei Pasvalio aukštesniosios komercijos ir pradžios mokyklos buto klausimas būtų išspręstas, nereikėtų valstybei ir savivaldybėms išmokėti tokių palyginti didelių sumų už menkas ir mažai mokyklai tinkamas patalpas ir tai būtų gražiausias ir kilniausias paminklas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų sukaktuvėms nuo jo mirties paminėti, kurio garbei įsteigta ir ši aukštesnioji komercijos mokykla.”[5].

Proceso nepagreitino nei aktyvios vietos bendruomenės pastangos, nei tai, kad dar 1929 m. “Pasvalio mieste statyti pradžios ir aukštesniajai mokyklai rūmams išrūpintas tinkamas žemės plotas, tiems rūmams statyti sudarytas ir patvirtintas projektas“[6]. Reikalai pajudėjo tik 1934 m., kuomet “Ministerių kabinetas leido Švietimo ministerijai statyti Pasvalio aukštesn. komercijos mokyklai rūmus, ir šiam reikalui paskyrė 1934 metams 50 t. litų“[7]. Įsibėgėję statybos darbai tapo svarbiu įvykių bendruomenei. „Prie statybos daug prisidėjo Pasvalio ir kaimyninių valsčių savivaldybės ir ūkininkai, duodami dovanai žvyrą, akmenis, plytas ir dirbdami visus natūros darbus“[8]. Tad iškilę rūmai tūrėjo ne tik funkcinę, tačiau ir simbolinę prasmę, tapo savotišku modernizacijos simboliu.

Nors projektą rengęs Karolis Reisonas buvo vienas žymiausių architektų, tuo metu dirbęs prie Prisikėlimo bažnyčios Kaune, derinant galutinį projektą netrūko nesusipratimų. Antai 1934 m. sausio 9 d. rašte Bendrosios Revizijos Departamentas praneša, kad „projektas atrodo nesuderintas su šių laikų kūno kultūros reikalavimais, kurie statomi mokykloms, t.y. nėra numatyta dušų ir nusirengimo patalpų kūno kultūros reikalams. Kiek galima spėti iš techninių sąlygų vandentiekiui įvesti šios patalpos projektuojamos įrengti „jei bus reikalinga“ pastogėje kas higienos atžvilgiu nepatartina/sporto salė II aukšte, o dušai pastogėj/”[9].

Visgi, nepaisant visų sunkumų, 1935 m. mokyklos statyba buvo baigta. Miestelį papuošė solidus, santūrios architektūros pastatas, savo architektūrine stilistika artimas supaprastinto istorizmo tendencijoms būdingoms reprezentatyvių tarpukario gimnazijų statybai. Planinė struktūra buvo gana moderni, asimetriška, susidedanti iš trijų korpusų, kurių kiekvienas turėjo atskirą funkciją: „mokslo, darbų ir sporto pagalbinių patalpų“[10].

Gimnazijos pastatas neabejotinai patenka tarp svarbiausių tarpukario metais projektuotų švietimo paskirties objektų Lietuvoje. Mokyklos simbolinę svarbą dar labiau pabrėžė jai suteiktas inžinieriaus Petro Vileišio vardas bei iškilęs paminklas (skulpt. V. Grybas). Mokyklos ir paminklo pašventinimas virto nemažomis iškilmėmis: „pasvaliečiai tą savo istorinę šventę pavertė Tautos Diena. Šventės dieną miestelis pražydo vėliavomis ir žalumynų vainikais“[11].

Vaidas Petrulis