Kauno valstybinis lėlių teatras (buv. kino teatras „Odeon“)

Kino teatras „Odeon“  (nuo 1935 m. sausio 1 d. „Glorija“[1]) – svarbi Lietuvos kino istorijos dalis. Tarpukario Lietuvoje – tai pirmasis specialiai kino teatrui skirtas pastatas. Be to, čia pirmą kartą Lietuvoje parodytas ir garsinis kinas („jei neskaitysime apsišaukėlio kino teatro Oaza, kur aštuoni džeržgiantys radio aparatų garsiakalbiai neturėjo nieko bendro su garsiniu filmu“[2]). Panašu, kad kino teatras tarp kitų išsiskyrė ir dėmesiu kultūringesnei aplinkai, nes „nuo pat įkūrimo pradžios pasižymėjo kokybiškais divertismentais. Jame grojo pirmasis simfoninis orkestras Kauno kino teatruose, vadovaujamas Izaoko Vildmano-Zaidmano“[3]. Tiesa, kuriant kultūringesnę teatro atmosferą su „kokybiškais divertismentais“, regis, koją kišo materialiniai trūkumai. Antai 1931 m. teatro patalpų apžiūros išvados optimizmu nedvelkia: „Laukiamajame kambaryje ventiliatorius suiręs, neveikia. Elektros skirstomoji dėžė neužrakinta. Kiemas prie atsargos išėjimų neapšviestas, nors lempa yra. Įėjimo durų rankenos išsiplaikę, juda. Kino apleistas, senai remontuotas“[4]. Sąlygos nepagerėjo ir 1939 m. –  komisija vėl konstatuoja, kad „matomumas ir ventiliacija blogi“[5].

Kino teatro architektūriniuose vertinimuose įdomu atkreipti dėmesį ir į urbanistinę statinio situaciją. Objekto atitraukimas giliau į kiemą buvo vienas iš pirmųjų atvejų, kai Laisvės alėjos vidinių kiemų erdvės atiteko visuomeniniams poreikiams. Netoliese Miesto sodo esanti erdvė neabejotinai praturtinio pagrindinio bulvaro prieigų įvairovę. Tiesa, net ir tokiu atveju minėtos erdvės neišvengė tam laikui vidiniams kiemams būdingų chaotiškų menkaverčių medinių pastatų. Nors 1923 m. leidimas statyti kino teatrą buvo išduotas su sąlyga, kad bus „nugriauti mediniai kiemo trobėsiai ir priestatai“, sklypo savininkas Efrinas Rumšiškis 1926 m. „neturėdamas jokio leidimo pristatė dar medinę būdelę prie tako iš gatvės į kino teatrą“[6]. Situacija, matyt, neką tepasikeitė ir po dešimtmečio – 1935 m. vasario 20 d. kino teatrą tikrinusi inspekcija savo atsiliepimą pradeda nuo pastabos, kad kiemą būtina sutvarkyti: „Nugriauti seną nenaudojamą išvietę, pašiūrę. Pašalinti suverstus pakraščiuose visokius griozdus“[7].

Nors leidimas statyti buvo išduotas dar 1923 m., kino teatro statyba baigta tik 1925 m. Gruodžio 22 d., prieš pat šv. Kalėdas, komisija konstatuoja, kad 500 vietų kino teatras yra įrengtas, patogus ir jaukus, ir nuo šios apžiūrėjimo dienos kino teatrą leidžia atidaryti[8]. Kaip mini A. Surblys, „dėl techninių problemų, projektavimo ir statybos darbų broko statybą teko sustabdyti, o ją atnaujinus, jau teko gelbėti avarinės būklės pastatą“[9]. Architektūriniu požiūriu pirmasis kino teatro projektas buvo istoristinis, tačiau santūrus, be šio funkcinio tipo pastatams būdingo miestietiškojo art deco elementų. Labiau panėšėjo į tradicinius teatro rūmus. 1929, 1936 ir 1939 metais statinys buvo rekonstruotas[10]. Sovietmečiu, iki 1960 m. įkuriant Lėlių teatrą, čia taip pat veikė kino teatrai „Baltija“, „Pionierius“[11].

Vaidas Petrulis