Adomynės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia

Adomynėje statyti bažnyčią buvo sumanyta 1910 m. Tuomet fundatorius eigulys Adomas Vilėniškis bažnyčiai užrašė 30 ha žemės[1]. Tačiau statybą sustabdė karas, bažnyčia iškilo tik 1921 m. Medinis sakralinės paskirties objektas nesudėtingos konfrigūracijos – stačiakampio plano (24x12 m), halinio tūrio, su dviem stačiakampėmis zakristijomis bei pagalbinėmis patalpomis. „Fasadinę dalį pagyvina du langai, aukštas frontonas su rozete ir aštuonkampis bokštelis, užsibaigiantis smailiu stogeliu su kaltiniu kryžiumi.“[2]

Bažnyčioje įrengti trys altoriai, dekoruoti Igno Šlapelio tapytais paveikslais, yra penkių balsų vargonai. Interjerą puošia ir Vlado Bieliausko drožtos šv. Marijos ir šv. Juozapo medinės skulptūros. Kryžiaus kelio paveikslai taip pat tapyti Igno Šlapelio. XX a. 8 deš. altoriai buvo perdaryti. 1999 metais bažnyčios vidus iškaltas lentelėmis[3].

Bažnyčios šventoriaus dešinėje pusėje stovi medinė varpinė su keturiomis angomis viršutinėje dalyje. Varpinės sienos viršuje truputį siauresnės[4]. Nors šiandien varpinė yra vientiso tūrio, tačiau iš ankstyvojo sovietmečio fotografijų matome, kad anksčiau viršutinė statinio dalis lentelėmis nebuvo apkalta. Tai objektui suteikė kur kas elegantiškesnį, ažūrišką pavidalą.

Įdomu paminėti, kad sovietmečiu kunigas Povilas Varžinskas buvo sumanęs išdažyti Adomynės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios vidų tautinėmis spalvomis: lubas – geltonai, lentomis iškaltas sienas – žaliai, o grindis ir suolus – raudonai. Kai dėl tokio „nusikaltimo“ kunigas susilaukė tuometės valdžios priekaištų, P. Varžinskas esą atsakęs, jog kokius dažus žmonės sunešė, tokiais ir dažęs. Pasak jo, lubų nebuvo galima dažyti raudonai ar žaliai, o grindų – geltonai. Kun. P. Varžinskas išdrįso taip išdažyti bažnyčią giliu sovietmečiu, tuomet, kai už Vasario 16-ąją iškeltą tautinę vėliavą žmonės būdavo ilgiai tardomi, o paskui netgi suimami[5].

Kristina Šašilaitė