1933 metais Vidaus reikalų ministerijai paskelbus Lietuvos kurortų sąrašą ir jų viešojo tvarkymo taisykles, į jį buvo įtraukta ir Aukštoji Panemunė. Prestižinės vasarvietės simboliniu centru tapo tarp Naujosios Panemunės, Nemuno, Vičiūnų gyvenvietės ir Raudonojo Kryžiaus gatvės dunksantis senasis pušynas – J. Basanavičiaus šilas. „Lietuvos Aidas“ tais pačiais metais apie šią „bustinę” (vasarvietę) rašė: „Dar prieš keletą metų visos sekmadieninės kauniečių išvykos koncentruodavosi Vytauto parke, Ąžuolyne ir Mickevičiaus slėny. Tik reti būreliai drįsdavo nutolti nuo Kauno į Panemunės šilą […]. Ąžuolynas su Mickevičiaus slėnim lyg ir pradėjo išeiti iš mados. Grynesnio oro ieškantieji, ramybės mėgėjai pradėjo spiestis į vasarvietės vardą gavusią Panemunę, į Basanavičiaus vardo šilą […]. Vasarotojų neokupuotas vietas savaitgaliais popiečiais nuguldavo atvykėlių iš miestų ir priemiesčių būriai, tad gražaus Panemunės miško sausesnės ir tinkamesnės poilsiui vietos buvo panašios daugiau į liaudies pramogų sodą, kur linksma ir triukšminga, savotiškai gražu ir smagu […]”[1]. „Kurortiškai” tvarkomoje pietinėje parko dalyje viena po kitos pradėjo dygti gydomosios ir reabilitacijos sanatorijos bei poilsiui skirti pastatai[2].
1935 m. pavasarį Kauno miesto savivaldybė J. Basanavičiaus parke nusprendė statyti Panemunės kurhauzą. Šiam tikslui Panemunės miškų urėdija išnuomojo 1,5 ha žemės sklypą prie Gegučių alėjos, kuriame pagal vieno žymiausių tarpukario architektų Stasio Kudoko projektą per keletą mėnesių buvo pastatytas medinis vieno aukšto kurhauzas, žiemos metu numatytas kaip sporto bazė, pirmiausia skirta slidininkams. Jame buvo įrengta vadinamoji vasaros (šokių) salė (15x15 m dydžio), prie jos – 4 apšildomi kambariai, bufetas ir erdvi 261 kv. m ploto veranda[3]. Išlikusioje ikonografinėje medžiagoje bei kurhauzo fasado brėžiniuose matome gan saikingą ir kuklų kurortinės architektūros pavyzdį. Dviejų tūrių pastato erdvės buvo itin šviesios, apjuostos aukštomis ir žemomis langų (padalytų į stačiakampius segmentus) galerijomis, harmoningai sintezuojančiomis su kitais pastato elementais ir kuriančiomis žaismingai lengvą ritmą. Puošniausias kurhauzo elementas – vadinamojo tautinio stiliaus sandrikas virš dvejų didžiųjų durų, vedančių iš vasarnamio į medine tvorele aptvertą terasą.
Kurhauzo statybai išleista 52 110 litų[4]. 1935 metų rugsejo 29 dieną įvyko kurhauzo atidarymo iškilmės. Jose dalyvavo per šimtą kviestinių svečių – vidaus reikalų ministras gen. J. Čaplikas, miesto burmistras A. Merkys, savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas dr. K. Grinius bei kitų skyrių viršininkai[5].
Deja, sovietmečiu kurhauzas buvo apleistas ir neprižiūrimas sunyko. Vasarnamio pamatai šiuo metu priklauso paramos ir labdaros fondo direktoriui G. Labanauskui, kuris nuo 2008 m. puoselėja mintį kurhauzą atstatyti ir jame įsteigti Vaikų ir senjorų dienos centrą. Kol kas pastangos bevaisės. Belieka tik spėlioti, ar ši graži iniciatyva kada nors bus įgyvendinta ir bent šiek tiek mus priartins prie kadaise čia tvyrojusios Aukštosios Panemunės kurortiškumo dvasios.
Viltė Migonytė