Pigių butų kolonijos projektas Tauragėje

1939 m. užfiksuoti Tauragės barakų vaizdai atskleidžia skaudžiąją gyvenimo pusę tarpukario Lietuvos miestuose – pasibaisėtiną skurdžiųjų visuomenės sluoksnių buitį. Panašiuose lūšnynuose, kur gyvenimo sąlygos buvo „visais atžvilgiais neleistinos ir pavojingos sveikatai, gyvybei ir moralei, ne vien jų gyventojams, bet ir visai miesto daliai“[1], gyveno dauguma to meto darbininkijos. Laikinosios sostinės „brazilka“ ar „argentinka“ taip pat turėjo atrodyti panašiai. Tam, kad geriau įsivaizduotume ir suvoktume tarpukario miestiečių gyvenimą, derėtų pažvelgti ne tik į reprezentacinę architektūrą, bet ir jos socialinius užkaborius.

XX a. pirmosios pusės miestų plėtros ir apgyvendinimo problema būdinga ne tik Lietuvai. Jau nuo XIX a. gyventojų skaičius miestuose didėjo gerokai sparčiau nei gyvenamasis plotas, o pastarojo stygius ir būtinybė suteikti darbininkams bent jau minimalias buities sąlygas savo ruožtu buvo viena iš aplinkybių, kurios skatino moderniosios urbanistikos ieškojimus. Negana to, gyvenamojo ploto klausimus teko spręsti ne tik urbanistinio planavimo, bet ir politiniais būdais. Kaip yra teigęs Karolis Teige, jei pigių butų klausimas būtų paliktas spręsti vien tik rinkai, jis būtų neišvengiamai pasmerktas, nes, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, būtent mažiausi ir pigiausi būstai yra didžiausio pelno šaltinis: „Jų statybos kainos kiek tik įmanoma sumažintos, nes taikomasi prie paties primityviausio komforto lygio. Tačiau tuo pat metu dėl didelio poreikio jų nuomos kaina nesumažėja proporcingai sumažėjusiam plotui bei komforto sąlygoms.“[2]

Anuomet Lietuvos spaudoje buvo daugybė straipsnių apie pigių būstų statybą Anglijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse, taip pat įvairių diskusijų, kaip būtų galima spręsti šią problemą pas mus. Rengti ir projektai – pigių butų kolonijas planavo savivaldybės, fabrikai („Maistas“, „Inkaras“ ir kt.), tačiau apčiuopiamų rezultatų nebuvo pasiekta. Lietuva, architekto Karolio Reisono žodžiais tariant, taip ir liko kontrastų šalis: „Iš vienos pusės statomi labai brangūs namai, o iš kitos pusės – labai blogi ir pigūs. Pas mus statomi brangesni namai negu užsienyje. Ir atvykusieji užsieniečiai pastebi, kad Kauno statyboj yra dideli kraštutinumai. Sakysim, moderniškoje vokiečių statyboj nėra tokių brangių namų, bet užtat nėra ir tokių pigių ir blogų kaip pas mus.“[3] Tiesa, ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje ėmė rastis vis daugiau panašaus pobūdžio projektų. Tauragės pavyzdys – vienas iš tokių.

Nuotraukose užfiksuoti senieji Tauragės barakai Šilalės g. iškilo 1916 m., vokiečių okupacijos metais, paskubomis atstatant karo stipriai nuniokotą miestelį. Per Pirmąjį pasaulinį karą Tauragėje „sudegė beveik visi mediniai namai, liko vos keletas pastatų miesto pakraščiuose, o miestas buvo taip suniokotas, kad vokiečiai čia nerado patalpų net kur įkurdinti savo įstaigas“[4]. Laikinai suręsti statiniai išstovėjo per visą tarpukario laikotarpį – 1939 m. čia buvo 21 „butas“ ir gyveno 127 žmonės[5]. Nors miestas sparčiai augo (1935 m. Tauragei suteiktas pirmosios eilės miesto statusas), neturtingųjų apgyvendinimo klausimas nebuvo iki galo išspręstas. Barakų perstatymo projektas parengtas tik Antrojo pasaulinio karo ir naujų okupacijų išvakarėse: namų statyba buvo įtraukta į 1940 m. miesto savivaldybės biudžetą.

Pirmuoju statybos etapu turėjo iškilti 2 korpusai po 6 butus ir visa tai kainuoti apie 20 000 litų. Planuota, kad dalis šių butų už nedidelį atlyginimą bus „išnuomojami miesto bedarbiams, kituose būtų apgyvendinami miesto savivaldybės šelpiami beturčiai“[6]. Už šią palyginti menką sumą galvota pastatyti „lentinius – karkasinės sistemos su spalių bei pjuvenų izoliacija“ būstus. Statybos leidimo prašyme rašoma: „Finansiniai lengvesniais laikais savivaldybė be abejo statytų šiuos butus mūrinius, tačiau dabar ekonomiškiausia būtų pirmus 2 korpusus pastatyti medinius prie Naujakurių gatvės, nes yra itin svarbu kuo skubiausiai butų duoti kiek galima daugiau.“[7] Manyta, kad tokie pastatai, jei būtų tinkamai prižiūrimi, turėtų išstovėti apie 40–50 metų.

Šis projektas įdomus kaip čionykštės patirties ir sąlygų padiktuota savotiška lietuviškoji existensminimum interpretacija: „(...) apsibrėžiant būsto dydį pagrinde paimtas minimalus buto dydis, kuris tačiau maždaug atitinka normalias darbininkijos gyvenimo sąlygas Tauragėje“[8]. Kaip matome iš plano, vienai šeimai skirtą segmentą sudarė 16–17 m² kambarys ir 9–10 m² virtuvė bei dar keli kvadratai kitoms patalpoms. Taigi, vienai šeimai maždaug 30 m² naudingo ploto. Žvelgiant į projektą galima spėti, kad gyventojų reikmėms galėjo būti naudojama ir palėpė. Lauke buvo planuota malkinė su išviete bei nedidelis, maždaug 22 m ilgio ir 5 m pločio žemės sklypas. Galime palyginti: pirmosios sovietinės okupacijos metais oficiali buto norma vienam žmogui buvo nustatyta 8,25 m², gyvenamuoju plotu laikant „tiktai gyvenamųjų kambarių plotų sumą“[9], t. y. be pagalbinių kambarių, neapšviestų patalpų, virtuvės ir pan. Tiesa, ši norma buvo oficiali ir vargu ar turėjo realų pagrindą.

Vaidas Petrulis