Stilistiniu požiūriu Lietuvos tarpukario architektūroje dominavo gana konservatyvios, nuo pažangiausių Europos mokyklų ganėtinai nutolusios tradicijos. V. Landsbergis-Žemkalnis anuomet ją taikliai apibūdino kaip „monumentalinės statybos klasinį ritmą moderniškoje formoje“[1]. Panašu, kad moderniąją estetiką ne itin toleravo ir plačioji visuomenė. Antai 1932 m., šiek tiek aprimus butų krizei, „Lietuvos aidas” rašė: „Visi naujieji namai be jokių pagražinimų, be bendro stiliaus. Gal tai ir yra moderniška, bet vis dėlto miesto nepuošia.”[2]
Tiesa, gimnazija Telšiuose, tyrimų laboratorija Kaune bei daugelis kitų gyvenamųjų namų bylojo, kad profesionalai toli gražu nebuvo užsidarę siauruose rėmuose. Adelės ir Pauliaus Galaunių gyvenamojo namo projektų eskizai parodo, kad modernistinė mintis neaplenkė ir vyresnės kartos architektų. A. ir P. Galaunių muziejuje saugomi du skirtingi namo Kaune, Vydūno alėjoje, projektai, sukurti maždaug trečio dešimtmečio pabaigoje. Nors projekto data nenurodyta, tačiau atsižvelgiant į galutinį namo projekto patvirtinimo laiką, 1932 metus, galima daryti išvadą, jog šie eskizai buvo sukurti anksčiau.
Viename iš projektų dominuojanti trijų aukštų rotondinė pastato dalis priskirtina prie įtaigiausių Lietuvos modernistinės architektūros sprendimų. Viršutinėje bokštelio dalyje buvo suprojektuotas darbo kabinetas, ant stogo įrengta erdvi terasa. Nesunku pastebėti, kad šio projekto dvasia atliepia Rusijos konstruktyvistų darbus. Įdomu ir tai, kad namas kurtas kaip mišrios paskirties objektas – pirmame aukšte projekto autorius suplanavo ne tik vestibiulį (rotondinėje dalyje), garažą, sargo butą ar pagalbines patalpas, bet ir tris erdvias „krautuves” su vitrininiais langais.
Beata Baranauskienė, Vaidas Petrulis