Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija

Nors Klaipėdos kraštas prie Didžiosios Lietuvos oficialiai buvo prijungtas 1923 m., ši sritis per visą tarpukarį išlaikė tam tikrą politinę bei kultūrinę autonomiją, o kartu ir nuolatinę vokiečių bei lietuvių tautinės ideologijos konfrontaciją. Krašto vokiškąjį tapatumą labiausiai stiprino švietimas: ilgą laiką Vokietijai priklausiusiame krašte didžioji mokytojų dalis buvo vokiečiai, o daugumoje valstybinių mokyklų buvo dėstoma vokiškai.

Jau 1923 m. išėjo valdžios potvarkis, kuris skelbė, kad „nuo pat 1 aprilio š. m. turi būti Klaipėdos krašte kaipo lygiai teisėtos pripažintos kalbos (lietuvių ir vokiečių), mokinamoji kalba pavieniose mokyklose skaitosi toji kalba, kurią atitinkančią mokyklų didesniosios dalies lankančių kūdikių tėvai namie vartoja“[1]. Tačiau tarpukariu pateikti statistiniai duomenys rodo, jog tokios tvarkos praktiškai nebuvo laikomasi. 1929 m. ištyrus situaciją beveik pusėje Klaipėdos krašto mokyklų, nustatyta, kad tik keturiose iš 102 buvo dėstoma lietuviškai, septyniose – lietuviškai ir vokiškai, likusiose – vien vokiškai; daugiau kaip pusė visų mokyklose dirbusių mokytojų apskritai nemokėto lietuvių kalbos ir tik 11,5 procento ją mokėjo patenkinamai. Net praėjus daugiau kaip dešimčiai metų po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, kai apie 60 procentų regiono gyventojų sudarė lietuviai, pagrindinė kalba mokyklose išliko vokiečių, o lietuviškų pradžios mokyklų krašte veikė ne daugiau kaip 15[2]. XX a. ketvirtame dešimtmetyje, sustiprėjus vokiečių nacionalistinei  propagandai, Klaipėdos krašte situacija dar labiau pablogėjo. Mokymo įstaigose taip pat neretai pasitaikydavo išpuolių prieš lietuvybę, lietuvių tautinę ideologiją, kalbą, buvo diskriminuojami iš lietuviškų šeimų kilę mokiniai, tautinę nesantaiką savo pasisakymais kurstė ir patys mokytojai.

Po Pirmojo pasaulinio karo imta labiau domėtis aukštesniosiomis mokyklomis, nemažai jų įsteigta ir Klaipėdos krašte. Didžiumoje valstybinių aukštesniųjų krašto mokyklų buvo dėstoma vokiškai. Iki 1934 m. šiame regione veikė tik keturios aukštesniosios lietuviškos mokyklos: Vytauto Didžiojo gimnazija Klaipėdoje, K. Donelaičio progimnazija Pagėgiuose, Šilutės privatinė mokykla ir Spartesnioji mokykla. Tačiau tik Vytauto Didžiojo gimnazija buvo valstybinė – visos kitos privačios, įkurtos mokyklų draugijos iniciatyva[3].

Vienintelė valstybinė lietuviška gimnazija, įkurta 1922-aisiais, ilgą laiką neturėjo nuosavų patalpų, todėl iki 1934 m. su beveik 400 mokinių glaudėsi Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Mokinių skaičius nuolat didėjo, ir vis stiprėjo poreikis išsikelti į nuosavas, erdvesnes, patalpas. 1930 m. Klaipėdos direktorijos pirmininkas šio krašto lietuvių poreikiams – Raudonojo Kryžiaus ligoninės ir Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmų statybai – paskyrė du gretimai vienas kito esančius sklypus. Vis dėlto direktorijai, kurią daugiausia sudarė vokiečiai, lietuviškos gimnazijos statyba neatrodė aktuali, todėl ja ėmė rūpintis Lietuvos švietimo ministerija[4]. Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai oficialiai atidaryti 1934 m. lapkričio 3 d. Rūmų statybos komisiją sudarė inž. R. Aukštuolis, Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius dr. K. Trukanas, komisijai pirmininkavo buvęs Lietuvos ministras pirmininkas inž. E. Galvanauskas. Pastarasis ypač daug pasistengė Klaipėdoje steigdamas lietuviškas švietimo įstaigas, kurios sparčiai augantį uostamiestį turėjo paversti svarbiu prekybos ir pramonės centru.

Statomi naujieji Vytauto Didžiojo gimnazijos rūmai 1934 m. spaudoje pavadinti moderniškiausiais visame Pabaltijyje: juose suprojektuota didelė 800 sėdimų vietų salė su 10 m gylio scena; 20 didelių patalpų gimnazijos klasėms, su fizikos, chemijos laboratorijomis, praktiniams darbams skirtais kambariais ir sale biologijos pamokoms, medžio apdirbimo ir mechanikos mokomosiomis dirbtuvėmis, namų ruošos darbų praktikos virtuve, specializuota braižybos klase, valgykla ir moderniai įrengta didele sporto sale[5].

Šią mokyklą galima vertinti kaip lietuviškos kultūros sklaidos židinį germanizuotame regione. Šalia neseniai pastatytos Raudonojo Kryžiaus ligoninės iškilę didžiuliai rūmai buvo skirti ne tik gimnazijos reikmėms, bet ir sudarė nemažą švietimo bei kultūros įstaigų kompleksą: čia įsikūrė Vytauto Didžiojo gimnazija, Spartesnioji mokykla, naujasis Klaipėdos komercijos institutas, buvo paskirtos patalpos Klaipėdoje veikusių skautų ir šaulių tautinių organizacijų būstinėms, palėpėje įrengtos patalpos iš Didžiosios Lietuvos atvykstančiam jaunimui apnakvindinti – jose galėjo tilpti 150 asmenų. Svarbus gimnazijos vaidmuo, Klaipėdos krašte padėsiantis įtvirtinti lietuvybę, numatytas iš anksto: „Tai bus kultūros ir mokslo centras mūsų jaunimui. Tai bus lietuvių švietimo židinys ir kovos su visokiomis svetimybėmis centras, kurias čia atėjūnai per prievartą įbruko“[6].

Renata Kilinskaitė