Per Pirmąjį pasaulinį karą stipriai nukentėjusi ir sunkiai atsigaunanti Varėna (dabar Senoji Varėna), nuo 1923 m. iki 1939 m. buvusi ties Lietuvos-Lenkijos demarkacine linija, tarpukariu kėlė skurdaus pasienio miestelio įspūdį. „Vykstant į Varėną kiekvieną stebina gražios apylinkės ir vietos gyventojų skurdas. Smėlys, pušynai, nederlingos žemės, ir po karo sunaikinti ir ligi šiol neatstatyti mūro namai su kulkų žymėmis, kadaise gražiai augusiame Varėnos miestelyje. Visa tai sudaro savotišką įspūdį. Plentas, vedąs į Vilnių, baigiasi Varėnoje, su juo sustoja ir Varėnos miestelio ateitis“ – rašoma 1933 m. „Trimite“ [1].
Tokiomis sąlygomis kelių aktyvių šaulių iniciatyva ir pasiryžimas statyti savo organizacijos namus kėlė amžininkų nuostabą ir atrodė sunkiai įgyvendinamas. Pasak spaudos, „būrio šauliai tam sumanymui pritarė, bet niekas rimtai tam netikėjo. Ir kaip gi tikėti? Jaunuolių būrelis sumano tokiame neturtingame Lietuvos kampelyje statyti mūrinius namus!”[2] Vis dėlto ryžto užteko ir, siekdami įgyvendinti savo sumanymą, šauliai ėmė platinti Varėnos vaizdus su atsišaukimais, kuriuose buvo akcentuojama politinė svarba pasienyje turėti nacionalistinės organizacijos būstinę. „Čia mes auklėsimės mylėti tėvynę, čia pasireikš gyvesnis tautiniai kultūrinis darbas, čia drąsiai skambės lietuviškoji daina, čia mokysimės vartoti ginklą, iš čia, pašaukti geležinio vilko iš Panerių kaukimo, eisime vaduoti Aušros vartų, Gedimino pilies, Vytauto grabo“ – 1931 m. skelbė Varėnos šauliai[3], prašydami kitų šaulių būrių bei visuomenės paramos savo statomiems namams. Šitokia nacionalistinė retorika pasiteisino ir už suaukotas lėšas 1930–1933 m. pagal statybos techniko Gudzinsko parengtą projektą[4] iškilo dviaukščiai mūriniai Varėnos šaulių namai su įspūdinga staugiančio vilko skulptūra. Pastarojo kūrinio autorius nėra žinomas, tačiau galima daryti prielaidą, kad tai Jono Juozo Burbos darbas, kadangi šis menininkas prisidėjo prie namų apipavidalinimo[5].
„Tautos tvirtove pafrontėje“ vadintas pastatas su šoniniais bokšteliais, užsibaigiančiais rizalitais, dantytu frontonu, primenančiu stilizuotus pilies kuorus, bei virš jo staugiančio vilko skulptūra – akivaizdus siekis simboliškai įprasminti romantizuotą kunigaikščių Lietuvos galybę ir priminti šalia esantiems okupantams, kad be Vilniaus neketinama nurimti. Politinių aspiracijų prisodrinta Varėnos šaulių namų architektūrinė raiška tapo iliustratyvia priemone tautiniui patriotizmui žadinti.
Per Antrąjį pasaulinį karą sudegus Varėnos bažnyčiai, šaulių namuose vykdavo pamaldos, o nuo 1948 m. pastate įsikūrė miestelio kultūros namai, kurie, deja, po trejų metų sudegė[6].
Aistė Dičkalnytė
[1] Vyt. P. Iškilmės Varėnoje. Trimitas, 1938, nr. 38.
[2] A. R. Kaip buvo statomi Varėnos šaulių namai. Trimitas, 1938, nr. 38.
[3] Česnulis, V. Varėnos krašto šauliai. Vilnius: Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Lietuvos šaulių s-ga, 2008, p. 362.
[4] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 67, p. 7.
[5] Nepriklausomai Lietuvai. Red. P. Petrušaitis. Čikaga: Lietuvos Šaulių s-ga tremtyje, 1965, p. 239.
[6] Česnulis, op. cit. p. 366.