Pagal architekto Mykolo Songailos projektą 1924–1927 m. Kaune pastatyti Lietuvos banko rūmai davė toną tolesnei bankų architektūros raidai tarpukario Lietuvoje. Netgi ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, kai šalyje akivaizdžiai įsivyravo modernėjanti architektūra, bankų pastatai išlaikė klasikines formas: klasicistinio stiliaus interpretaciją, monumentalumą, puošnumą. Gan vėlai, 1937–1938 m., pastatytų Lietuvos banko rūmų Mažeikiuose estetika irgi grįsta akademine istorizmo maniera.
Įdomu, kad po banko rūmų Utenoje projektu pasirašo Arnas Funkas – vienas iš ryškiausių lietuviškojo modernizmo atstovų (nors, ko gero, vadovaujamas M. Songailos[1]). Vis dėlto bankas nebuvo nusiteikęs ryškesnėms architektūrinio mentaliteto permainoms. Išliko reprezentatyvumo samprata, betarpiškai susijusi su prof. M. Songailos suformuota klasikine tradicija. 1934-aisiais „Dienos Naujienų“ laikraštyje buvo rašoma: „Ypatingai puošni su marmuriniais pilioriais salės tapyba kaštavo apie pusę milijono litų“[2]. Galima spėti, kad bemaž tuo pat metu baigiamų Lietuvos banko rūmų Kėdainiuose interjeras buvo kiek modernesnis.
Nors banko rūmų eksterjere vengiama puošybos elementų (nebent išskirtume bokštelį ant stogo), tačiau tūrinė erdvinė kompozicija, klasikines kolonas primenantys improvizuoti piliastrai, taip pat ir minėtasis puošnus interjeras aiškiai byloja apie klasicizmo architektūros įtaką. Lietuvos banko pastatas Utenoje labai neišsiskiria iš kitų tarpukario bankų architektūros, tačiau yra vertingas kaip tipiškas tokio funkcinio tipo pastatų estetikos reprezentantas.
Kastytis Rudokas