Pagalba nepriklausomybės kovų dalyviams ankstyvaisiais nepriklausomybės metais tapo svarbia visuomenės pareiga. Visgi jaunoje valstybėje šis procesas nebuvo lengvas, stokota lėšų. 1925 m. laiške Kauno miesto Tarybai Lietuvos karo invalidams šelpti Komiteto pirmininkas konstatuoja, kad „didelėmis sunkenybėmis ir su pagalba geriausių Lietuvos piliečių pavyko šiek tiek, nors ir labai menkai, suorganizuoti invalidų gyvenimą, duodant jiems amato ir šiaip mokslą, steigiant dirbtuves (rūbų siuvykla, kepurių, graverių ir ortopedinė dirbtuvės[1]) ir krautuvę.“[2] Laiške rašoma, kad dirbtuvėse susibūrė apie 100 žmonių.
Pirmasis sumanymas statyti Karo invalidų bendrabutį kilo dar 1925-taisiais. Šiam reikalui, „subsidijuojant valdžiai“ reprezentacinėje Kauno vietoje Komitetas iš piliečio Alekso Čulkovo[3] 1922 m. nupirko sklypą[4]. Architektas Feliksas Vizbaras netrukus paruošė bendrabučio projektą, kurį 1925 m. rugsėjo 26 d. patvirtino Kauno miesto Statybos komisija[5]. Istorizmo stilistikos objektą buvo nuspręsta papuošti monumentalia Vyčio skulptūra. Šis ekstravagantiškas sumanymas šiandiena įdomus kaip vienas įdomiausių bandymų suteikti architektūrai lietuvišką charakterį.
Visgi brangaus, apie milijoną litų[6] kainuoti turėjusio, objekto statybos neprasidėjo. Bendrabučio gyventojai glaudėsi kukliame dieniame name, kurio aprašymas išliko to meto spaudoje: „Dar prieš dvejetą metų Duonelaičio gatvėje Kaune, prieš Karo muziejaus sodelį kiurksojo mažas medinis karo invalidų namukas. Kol sodelyje tupėjo taip pat žema senoji Karo muziejaus pašiūrė, pusė bėdos tebeatrodė ir tas namelis. O kai mums savojo jūros laivyno stokai priminti kartais suplevėsuodavo prieš tą namelį imituotose laivo stiebuose įvairių spalvų vėliavos, namelis net išdidus atrodydavo, tartum sakyte sakydamas, kad ir senai medinei kūdros valčiai valia svajoti apie plieninius vandenyno milžinus“[7].
Naujasis pastatas iškilo 1935 m., gretimame sklype jau stovint Žemės ūkio bankui. Projekto autoriai – Krašto Apsaugos Ministerijos Technikos komiteto pirmininkas pulkininkas inžinierius Jonas Acus Acukas ir Karo butų skyriaus inžinierius Jonas Kriščiukaitis[8], objektui suteikė gerokai santūresnį, o kartu ir ekonomiškesnį pavidalą. Statyba atsėjo virš 200 tūkst. litų. Kaštus kiek atpigino ir tai, kad dalis plytų buvo gauta nugriovus senąjį Karo muziejaus pastatą – „iš nugriauto pastato buvo gauta 80.050 sveikų plytų“[9]. Keturių aukštų, aštuonių butų pastatas su centriniu šildymu – charakteringas kaunietiškojo modernizmo pavyzdys. Pagrindinio fasado bendroji kompozicija simetriška. Reprezentatyvumo suteikia portalas, solidūs karnizai. Kiemo fasadas gerokai asketiškesnis.
Vaidas Petrulis
[1] „Šis tas apie karo invalidams šelpti komitetą“, Lietuvos karo invalidas, 1936, nr. 1, p. 28.
[2] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1069, l. 1.
[3] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1147, l. 6.
[4] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1069, l. 1.
[5] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1069, l. 16.
[6] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1069, l. 2.
[7] „Nauji karo invalidų namai Kaune“, Lietuvos aidas, 1935 m. birželio 1 d., p. 3.
[8] KAA, f. 218, ap. 2, b. 1147, l. 6.
[9] „Šis tas apie karo invalidams šelpti komitetą“, Lietuvos karo invalidas, 1936, nr. 1, p. 29.