Kl. Tiško paviljonas Aukštosios Panemunės pliaže

Į Aukštosios Panemunės vasarvietę laikinosios sostinės ir jos apylinkių gyventojai burdavosi ilsėtis ne tik dėl įstabios gamtos ir čia organizuojamų gausių pramogų, bet ir dėl nepakeičiamo vasaros malonumo – maudynių. „A. Panemunės pušynas su sausu grynu oru, patogiais ir gražiais dviem pliažais tapo nepakeičiama poilsio vieta kauniečiams”[1]. Poilsiautojai „atsivežę patefoną šoka, kiti užgerdami dainuoja ar žaidžia su sviediniu, šokinėja, ir visame miške marguoja marguoja”[2].

Nors Aukštosios Panemunės paplūdimiuose statybos buvo griežtai prižiūrimos, vis dėlto retsykiais iškildavo koks laikinas, tik sezono metu veikiantis paviljonas. Kaip iš pateiktos ikonografinės medžiagos matyti, Kl. Tiško kukliam mediniam stačiakampio plano statiniui būdingi modernizmo estetikos elementai. Nedidelis pastato tūris iš tiesų turėjo derėti prie rekreacinės aplinkos. Pliažo lankytojams paviljono bufete buvo siūloma gaivių gėrimų ir pavėsis. Iš tuometinės spaudos atsiliepimų galima daryti prielaidą, jog paplūdimys buvo bene populiariausia Aukštosios Panemunės vieta, todėl tokios laikinos statybos, tikėtina, verslininkams atsipirkdavo su kaupu.

Nors leidimus turintiems prekybininkams čia buvo suteikiamos itin palankios sąlygos, to nepasakytum apie besimaudančius poilsiautojus, kurių maudynėms buvo taikomi kur kas griežtesni (padorumo) reikalavimai. Pagal Kauno miesto ir apskrities viršininko Morkaus 1923 m. priimtą privalomą įsakymą (Nr.19) „(…) vyrams ir moterims maudytis kartu draudžiama. Neklausantieji šio privalomojo įsakymo bus baudžiami administraciniu būdu iki 1000 litų pinigais arba vieno mėnesio areštu”[3]. Tačiau šiame draudime, pasirodo, galima įžvelgti ir romantiškų privalumų, nes, pasak kauniečių poetų, „tuomet jausmai suliepsnoja ir širdis veržiasi kaip patrakus”[4].

Viltė Migonytė