Žydų ligoninė pradėta statyti XIX a. vid. už Kauno žydų bendruomenės bei miesto valdybos lėšas. Ji buvo skirta šios bendruomenės nariams gydyti, bet tarpukaryje čia gydėsi įvairių tautybių žmonės – įstaiga garsėjo savo specialistais. Tarpukaryje, nelikus caro laikų žydų organizacijų veiklos suvaržymų, ligoninė gavo „Bikur cholim“ pavadinimą, kuris hebrajų k. reiškia „ligonių (nedarbingų) lankymą“. Žydų bendruomenė statinį finansavo iš vadinamojo „dėžutės“ mokesčio – „korobočnyj sbor‘“. Mokestis buvo renkamas nuo gyvulių, paskerstų pagal košerinius reikalavimus, parduotos mėsos. Šie pinigai naudoti socialinėms bendruomenės reikmėms – žydų mokykloms kurti ir išlaikyti, labdarai bei vietos savivaldybių poreikiams.
Senoji žydų bendruomenės ligoninė XIX a. vid. veikė mediniame susenusiame name, stovėjusiame dab. M. Daukšos g. Tačiau sąlygos šioje gydymo įstaigoje buvo blogos: vienoje palatoje gulėjo 15 žmonių, vyrų palata nuo moterų buvo atskirta tik pertvarėle[1], tad nutarta kurti naują gydimo įstaigą, kurią turėjo sudaryti mūrinis ligoninės pastatas su 30 lovų, ritualinė pirtis ir lavoninė. Šiam reikalui už 300 sidabro rublių iš savininko Kadisono buvo nupirktas tuščias žemės sklypas[2]. Iki Kadisono teritorija priklausė Kauno miesto burmistrui Reisui. Valda prie pilies fosos buvo nemaža – XIX a. vid. šis žemės plotas, pažymėtas kaip Reiso sodas, užėmė beveik visą kvartalą, kurį ribojo dab. A. Jakšto, Pilies ir Papilio gatvės, o iš vakarų sklypą uždarė pilies fosa.
Leidimas planuojamoms statybos patvirtintas 1854 m. Kelių aukštų ir kurioje sklypo vietoje naujieji pastatai bus statomi, leidime nenurodoma. Architektūros tyrinėtoja N. Lukšionytė-Tolvaišienė mini, kad Žydų ligoninė pradėta statyti pagal architekto padėjėjo Nikolajaus Timofejevo parengtą projektą[3]. Apie 1857 m. statybos darbai dar nebuvo visiškai baigti. Yra išlikęs tų metų dokumentas, kuriame architekto Ikonikovo, apžiūrėjusio statomus pastatus bei Kauno miesto valdybon pristačiusio du lapus su brėžiniais ir tris lapus su sąmatomis, pažymėta, esą pastatytos „sienos sausos ir stiprios“[4].
1860 m. ligoninė toliau plėsta. Nauja pirtis pasirodė per didelė, todėl nutarta jos dalyje įrengti ligoninei skirtas patalpas. Pažymima, kad čia labai aukšti kambariai – viejų sieksnių[5]. Taip pat buvo pateiktas prašymas leisti statyti mūrinį dviaukštį statinį pagalbinėms patalpoms – virtuvei ir skalbyklai kieme. Kauno miesto valdyba pasiūlė sujungti du vienaukščius flygelius palei A. Jakšto gatvę ir taip gatvę užstatyti visu perimetru. Vis dėlto panašu, kad 1860–1871 m. ant pirmojo flygelio tebuvo užstatytas antras aukštas, o sklypas aptvertas mūrine tvora. Projektus rengė architekto padėjėjas Kulikovskis, prižiūrimas architekto Nevinskio. Pastatai buvo sujungti kiek vėliau. 1875 m. į Kauno miesto statybos komisiją kreipėsi Žydų ligoninės globėjai V. Frumkinas su G. Levinsonu ir paprašė leisti remontuoti bei perdaryti Žydų ligoninės pastatą. Šio remonto esmė – prie gatvės esančius flygelius sujungti į vieną pastatą ir taip pagaliau suformuoti perimetrinį užstatymą. Statybos darbus inspektavo architektas Polozovas[6].
1882 m. buvo numatyta pastatyti mūrinę ledainę ir atlikti ligoninės pastato remontą. Prižiūrėti darbų buvo pakviestas karo inžinierius kapitonas Ulijanovas. Per remontą rūsyje buvo išimtos senos plytinės grindys ir vėlgi iš plytų eglutės ornamentu sudėtos naujos. Išrinktos ir naujai perstatytos trylika olandiškų krosnių. Grindys bei kėdutės su „stogeliu“ buvo dažomi ochra. Ši spalva naudota ir dažant 45 langus bei 23 pastato duris. Lubos baltintos kalkėmis, o sienos dažytos šviesia spalva. Ligoninės stogas buvo skardinis ir pastoviai dažomas, tokia pat spalva dažė ir lietvamzdžius, gaubtus virš kaminų, karnizų skardą bei palanges. Tinkuota ir tvarkyta teritoriją juosianti mūrinė tvora. Šie darbai buvo baigti 1885 m.[7]
1884 m. ligoninėje buvo atidarytas užkrečiamųjų ligų skyrius, visiškai išlaikomas iš „dėžutės“ mokesčio. Tačiau dėl lėšų stokos po metų jis buvo uždarytas, o sergantys užkrečiamomis ligomis toliau gydomi bendrose palatose su kitais. Žydų ligoninės vyriausiasis gydytojas Mejerovičius prašė vėl atidaryti minėtą skyrių. Per septynerius jo darbo metus į abu aukštus buvo įvestas vandentiekis, vietoje skardinių vonių pastatytos varinės, įsigyti chirurginiai instrumentai. Gydytojo Mejerovičiaus pastangomis pritraukus privačias lėšas, atidaryta vaistinė ne tik Žydų ligoninės pacientams, bet ir miesto varguomenei. Tiesa, pirmosios žinios apie ligoninėje veikiančią vaistinę mus pasiekia iš 1875 m.[8] Taigi vaistinė galėjo veikti dar anksčiau.
1891 m. buvo sumanyta ant viso pastato užstatyti antrą aukštą ir jame įkurti užkrečiamųjų ligų skyrių bei prie jau esančio dviaukščio korpuso pristatyti mūrinę laiptinę, kuria būtų galima patekti į antrą aukštą. Po šios rekonstrukcijos (projekto autorius architektas J. Golinevičius) buvo užbaigtas formuoti dviejų aukštų ligoninės korpusas. Naujai pastatytose patalpose numatyta įkurti ypatingą užkrečiamųjų ligų skyriaus padalinį cholerai gydyti. Kaip matyti iš Kauno gubernatoriui įteikto žydų bendruomenės ligoninės tarybos nutarimo, čia buvo gydomos sifiliu ir kitomis venerinėmis ligomis sergančios žydų kilmės prostitutės[9]. Pasak dokumento, tokių pacienčių vienu metu būna ne mažiau kaip 10, o lovų ligoninėje tik 46. Moterys tokios būklės, kad jas būtina izoliuoti, tačiau nėra vietos. 1904–1912 m. dar pastatytas vienaukštis korpusas prie Papilio gatvės (nugriautas sovietmečiu) ir priestatas su pusapvale laiptine.
Ligoninė sėkmingai veikė ir tarpukario laikotarpiu: 1919 m. kovo 4 d. Žydų ligoninės įgaliotiniai pakvietė vidaus reikalų ministrą bei Sveikatos departamento direktorių Alekną į iškilmingą atsikūrusios ligoninės atidarymą[10]. 1925 m. prie A. Jakšto, Papilio ir Pilies gatvių stovėjo mūrinė dviejų aukštų ligoninė su 28 palatomis. Korpuse prie Papilio gatvės (nugriautame sovietmečiu) buvo įrengta 12 palatų, o kieme, mūriniame dviaukščiame name (toje vietoje, kur buvo pirtis), pažymėti žydų vaikų namai[11]. 1926–1930 m. žydų ligoninės struktūrą sudarė 6 skyriai: vidaus, chirurginių, užkrečiamųjų, gimdymo ir moterų ligų bei vaikų skyriai. Šeštajame, arba mišriame, skyriuje buvo gydomi odos, ausų, nosies bei urologinėmis ligomis sergantys ligoniai[12].
1929 m. Žydų ligoninei leista užstatyti trečią aukštą. Šitos rekonstrukcijos autorius – diplomuotas inžinierius architektas Mozė I. Blochas[13]. Išlikusiame projekte parodytas rūsys po visu pastatu (įskaitant ir nugriautą korpusą prie Papilio g.), šiaurinėje dalyje pažymėta lifto šachta. Pirmame nugriauto korpuso aukšte prie Papilio gatvės nurodytos palatos abipus koridoriaus ir operacinė. Didžiojo pastato prie Papilio ir A. Jakšto g. kampo – ambulatorija, vidaus ligų skyrius, laukiamieji, bufetas, ligoninės valdybos bei konferencijų kambarys, kabinetas, valgomasis. Antras aukštas buvo skirtas chirurginiam skyriui, analitinei laboratorijai, rentgeno ir elektroterapijos skyriui. Trečiame aukšte patalpintas akušerijos ir ginekologijos skyriai bei džiovininkai, kuriems buvo specialiai suprojektuotas „soliariumas“ į pietvakarių pusę. Per šią didelę rekonstrukciją ne tik užstatytas trečias aukštas, bet ir suremontuoti du pirmieji, įvestas centrinis šildymas, šilto bei šalto vandens sistema ir kanalizacija.
Raimonda Rickevičienė
[1] KAA, f. I-61, ap. 2, b. 2270.
[2] Ibid.
[3] Lukšionytė-Tolvaišienė, N. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje. Kaunas: VDU leidykla, 2001, p. 36.
[4] KAA, f. I-473, ap. 1, b. 2209.
[5] 1 sieksnis – 2,13 m.
[6] KAA, f. I-473, ap. 1, b. 4252.
[7] KAA, f. I-61, ap. 2, b. 5870.
[8] KAA, f. I-61, ap. 2, b. 5673.
[9] KAA, f. I-61, ap. 2, b. 5975.
[10] LVCA, f. F-388, ap. 1, b. 81.
[11] KAA, f. F-214, ap. 1, b. 1872.
[12] Golachas, B. Kauno žydų „Bikur cholim“ ligoninės 5 metų (1926–1930) veikimo apžvalga. Medicina, 1931, nr. 6, p. 418.
[13] LCVA, f. F-1622, ap. 4, b. 13.