Namas Kaune, Vilniaus g. 23

Dabartinis Vilniaus g. 23 sklypas XIV-XV a. neįėjo į tuometinio miesto ribas ir buvo laikomas artimu užmiesčiu už gynybinių sienų šalia kelio į Vilnių. Šios Vilniaus gatvės dalies nepalietė ir pirmasis miesto planavimas, kurio metu suformuoti kvartalai baigėsi maždaug ties dabartine M. Daukšos gatve.

1463 m. LDK didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija suteikė Kaunui didelį užmiesčio plotą buvusį tarp gynybinės sienos, šlaito bei Nemuno ir Girstupio upelio (t. y. dabartinio Naujamiesčio teritorija) miestiečių gyvuliams ganyti. Gavęs papildomą plotą, apie 1540 m. miestas buvo perplanuotas, suformuojant naujus kvartalus į rytus nuo M. Daukšos gatvės. Valdos pirminis užstatymas greičiausiai atsirado kartu su nauju išplanavimu. XVI a. prie jos statomi namai, klestėjo amatininkai ir prekyba, veikė užeigos.

Sklypas buvo sudarytas iš 2 senųjų posesijų, kuriose susiformavo skirtingas užstatymas. Vakarinė valdos dalis Kauno magistrato aktų knygose minima nuo 1690 metų, kuomet burmistro Jono Hržčanovičiaus  našlė Uršulė Demerytė  valdą vadinamą ”Sidoriškėmis” parduoda Andriui Sadauskui.[1] Vėliau ši valdos dalis perėjo patarėjui Abramovičiui. Iš 1790 m. Kauno m. padūmės mokesčių sąrašo[2], pagal mokamą sumą (6 auksinai per metus), galima daryti prielaidą, jog čia gyveno vidutinis miestietis, o valda buvo užstatyta  nereprezentaciniais pastatais.

Rytinė valdos dalis, nors ir labai nedidelė, nuo XVI a. pr. priklausė parapijinei bažnyčiai. Šį turtą jai paliko turtinga Kauno miestietė Barbora Juškienė[3], kuri pati gyveno tame pačiame kvartale prie Vilniaus gatvės, mūriniame name su daržu už jo. 1788 m. akte našlė Barbora Marija Geleraitė Gurkleitienė valdą su pastatais parapijinės bažnyčios žemėje palieka savo sūnui Danieliui Efraimui Gurkleitui (pastarasis buvo Kauno siuvėjų gildijos meistras).[4] Dokumente taip pat minima, kad užstatymas yra senas (”dawniej zabudowanego”), o gale kiemo – daržas.

1843 m. nurodoma jog valda priklausė Jonui Danui. Vakarinėje pusėje stovėjo pastatas Augustiniečių (parapijinės bažnyčios) žemėje, o rytinė dalis-tuščia. Vadinasi, buvęs Gurkleito namas jau sugriuvęs, o buvę du bažnytiniai sklypai sujungti į vieną. Sklypas tuo metu buvo užstatytas mūriniu namu prie vakarinės ribos, o rytinė dalis prie Vilniaus gatvės tuščia, tik giliau kieme prie rytinės kraštinės stovėjo medinis, matyt, ūkinis pastatas. Valda priklausė Varšuvos gubernijos iždinės vyresniajam buhalteriui  Zaverniajevui, nors jis buvo tik mažamečių Danų globėju.

1871 m. tuščioje vietoje prie rytinės valdos ribos buvo pastatytas mūrinis vieno aukšto namas skirtas prekybai – pirmame aukšte įrengtos keturios duris iš Vilniaus gatvės.[5] 1876 m. prie vakarinės ribos stovėjęs senasis Danų mūrinis vieno aukšto namas buvo remontuojamas pagal kolegijos asesoriaus S. Gorskio projektą – vietoje 4 senų angų įrengiamos 7. Prie vakarinės ribos stovinčio senojo pastato ir naujai – 1871 m. statyto- įrengti įvažiavimo vartai.[6]

XIX a. pabaigoje nekilnojamas Danų turtas perėjo Mejerui Zaksui, o vėliau jo įpėdiniams. 1903 m. nurodomas vieno aukšto su mezoninu namas. Mezonine buvo įrengtas butas, o pirmame aukšte – dvi parduotuvės. 1913 m. iš kiemo pusės prie šio pastato pristatytas mūrinis priestatas-sandėlys.[7] 1907 m. iš Mejero Zakso įpėdinių turtas pereina 2-os gildijos pirkliui Tėveliui Šapirai, prekiavusiam geležimi. 1914 m. fiksuojamas vienas mūrinis, 2-jų aukštų namas prie Vilniaus gatvės, pirmame aukšte veikė parduotuvės, o antras-gyvenamas.

1923 m. savininkas Tėvelis Šapira prašo leidimo užstatyti trečią aukštą. Leidimas rekonstrukcijai buvo gautas, tačiau patvirtintų statybos brėžinių nėra.[8] 1925 m. inventorizacija fiksuoja mūrinį triaukštį namą prie Vilniaus gatvės. Pirmas aukštas buvo skirtas 3 parduotuvėms, antrame ir trečiame – butai. 1939 m. iš kiemo pusės pagal techniko J. Segalausko brėžinį pristatomi geležiniai laiptai.[9]

Raimonda Rickevičienė