Šiandieninis mūsų žvilgsnis į Lietuvos tarpukarinį architektūros paveldą, šio laikotarpio meistrų, pasiekimų, teorinio diskurso pažinimas, dažniausiai koncentruojasi į tūrinės architektūros sprendinius. Tuo tarpu urbanistika, kaip visą apimantis žmogiškosios erdvinės aplinkos organizavimas, jau nuo renesanso utopijų byloja apie pažangiausias ir radikaliausias įvairių laikmečių architektūrinės minties apraiškas. Grigorijaus Volfo, vieno iš „Volfo-Engelmano“ jungtinės alaus daryklos savininkų privačia iniciatyva suprojektuotas šešių namelių kompleksas žvelgiant urbanistiniu ir socialiniu požiūriu – nors ir ne itin didelio mastelio, tačiau retas tarpukarinio Kauno projektas gyvenamąją aplinką projektuojant ne kaip atskirą namą, bet kaip urbanistinį kompleksą.
Įdomu, kad nameliai daugmaž atitinka klasikinį to meto suvokimą apie idealų, ne pačios aukščiausios kainos gyvenamąjį namą su privačiu sklypu (pastarajame projekte namukas turi supantį sklypą sudalintą atskiras dalis – sodą, gėlyną, daržą/sodą ir kiemą) „gausesnėms šeimoms, turinčioms per 3-4 vaikus“. Tiesa, vargu ar šeši nameliai statyti darbininkams, greičiau administracijos darbuotojams (tarnautojams). Visgi, pati idėja šalia fabriko statyti gyvenamuosius namus, to meto spaudoje nertai sulaukdavo aktyvaus pritarimo. Būta ir bandymų panašius sprendimus įgyvendinti: „štai didesnės mūsų įmonės, kaip „Maistas“, „Inkaras“ ir kt., projektuoja prie savo fabrikų nupirkti didesnį plotą žemės ir čia pastatyti jų fabrikuose dirbantiems darbininkams namelius, kurie per eilę metų galėtų juos išpirkti. Tokių namelių statyba Lietuvos darbininkams ir tarnautojams turėtų neabejotinai didelės kultūrinės ir medžiaginės reikšmės. Tačiau tai dar tik projektai“[1]
Tiesa, dėl užtrukusių svarstymų kaip optimaliau sutvarkyti gatvių tinklą vadiname Karmelitų kvartale, projektas nebuvo iki galo įgyvendintas. Situaciją išsamiai apibūdina Grigorijaus ir Marijos Volfų 1940 m. vasario mėnesio prašymas savivaldybei atlyginti nuostolius: “Miesto Savivaldybė 1929 m. uždraudė mums statyti, pagal mūsų norą ir paruoštą planą, namus priklausančiame mums žemės sklype Čiurlionies gatvėje. Į mūsų atkartojamus prašymus sureguliuoti dalyką, liečiantį atlyginimą už padarytus mums minėtuoju draudimu nuostolius, mes gavome, pagaliau, miesto savivaldybės 1939.III.30 raštą nr. 2317, kuriuo mums buvo pranešta, kad „naujai paplanavus gatves, galės būt keliamas klausimas ir apie atlyginimą už žemę“. Po to atsakymo, kuris mus kiek nuramino, praslinko jau apie metus, ir mes jokių žinių nebegauname. Tuo tarpu juk padarytieji nuostoliai labai dideli. Mes tame sklype pastatydinome penkis namus, būdami įsitikinę, kad jie yra statomi pagal naujai tiesiamas – Sasnausko ir Edisono – gatves. Tačiau vėliau pasirodė, kad tie namai , dėl Savivaldybės keisto plano, atsidūrė kažkur užkiemiuose, išmėtyti be jokio plano ir be jokių privažiavimų prie jų. Be to, gatvei praplatinti, reikėjo nugriauti vieną iš ankščiau stovėjusių mūsų sklype namų, ką mes ir padarėme, gavę iš Savivaldybės, vietoj 38.000 Lt., kuriuos tas namas mums apsiėjo, tiktai – 23.000 Lt. Mes visiškai neabejojome, kad gatvė bus, pagaliau, nutiesta, nes ji buvo Ministrų Tarybos patvirtinta ir gavo savo vardą. Be to, Savivaldybė, kaip pasakyta, tam pačiam tikslui jau išleido 23.000 Lt. ir nugriovė namą. Pagaliau kitaip statyti, nekaip tiktai buvo nurodyta savivaldybės plane, jokiu būdu nebuvo net leidžiama.”[2]
Tad nors šiandiena iš šio nediduko urbanistinio komplekso belikę stovėti tik du namukai, šią vietą derėtų prisiminti kaip vieną iš unikalesnių būsto problemos sprendimų tarpukario Kaune, kuris, deja, buvo bemaž sužlugdytas nelanksčios biurokratinės sistemos.
Vaidas Petrulis