„Gulbių kurortu”[1], „žydų Palestina”[2] ir kitais skambiais vardais tarpukario Lietuvoje buvo vadinama viena gražiausių ir „tyriausio oro” prisirpusių Nemuno krantų vasarviečių – Kulautuva. „O Kulautuvos oras iš tikrųjų puikus. Ne iš vieno gydytojo teko girdėti, kad Kulautuva yra geriausias Lietuvoj oro kurortas, šiuo atžvilgiu beveik neturįs sau konkurentų”[3]. Vokiečių okupacijos metais „dėl oro gerumo ir kitų Kulautuvos teigiamų savumų, čia buvo numatyta įrengti pirmos klasės kurortą”[4]. Akivaizdu, jog ir vietinė kurorto valdžia, Pirmosios Respublikos laikotarpiu, sugebėjo įvertinti kasmet augantį Kulautuvos populiarumą (ypač užsienio turistų tarpe) bei parengti miestelio sistemingo vystymo planus. Tuo klausimu patirties (savomis lėšomis) stengtasi semtis net iš užsienio šalių praktikos: „specialiai susipažinti su užsienio kurortų tvarkymu, atskirais įvairiais jų įrengimais, kurorto direkcija neseniai užsienin buvo pasiuntusi Kauno aps. inžinierių architektą Helcermaną. […] Inž. Helcermanas iš Vokietijos jau sugrįžo ir jau dabar ruošia projektus, kurie dar šiais metais bus įvykdyti”[5]. 1934-1935 m. Kulautuvos kurorte prasidėjo intensyvus statybų etapas. „Pagal Prezidento Smetonos alėją ir skersgatvius į šiaurę auga moderniškų vilų ir vasarnamių eilės”[6].
Akivazdu, jog pažangiomis idėjomis architektas B. Helcermanas dalinosi ir su kitais Kulautuvoje vilas ir vasarnamius projektavusiais autoriais. Net keli iš jų (inž. St. Fedoravičius, inž. B. Vaškelis, arch. A. Varnas) verslininkui Romanui Polovinskui 1934 m. padėjo įkurti Kulautuvos vasarvietėje, 2.500 kv. m sklype (nr. 109) medinį modernų kavinės ir viešbučio kompleksą: „Lietuvos verslininkas R. Polovinskas jau pereitais metais pastatė restoranui-kavinei moderniškas patalpas ir prie jų pastatė trijų aukštų viešbutį, kuris savo modernišku ir skoningu įrengimu yra pirmas Pabaltijo valstybėse. Viešbutyje yra 18 kambarių, stilingi baldai, centralinis šildymas, elektros šviesa, šiltas ir šaltas vanduo, puikiai įrengta ventiliacija, lošimams ir kitokioms nedidelių ratelių pramogoms kambariai, vonios, dušai, vyrams ir moterims kirpyklos, skaitykla ir biblioteka, kelios didesnės ir mažesnės verandos, sodelyje teniso ir kitokių žaidimų aikštelės, fontanas ir kit. Viešbutis reprezentacinis, kurin galima kviesti išlepinčiausio skonio turistus ir svetimšalius. Viešbutis pritaikytas vasaros ir žiemos laikui.”[7].
Įdomu tai, jog rengiant pirmąjį viešbučio projektą (inž. St. Fedoravičius, 1934 m.) buvo numatytas tik vienas aukštas su palėpe („salkėm”), sekančiame, 1936-ųjų projekte (inž. B. Vaškelis), pateikiamas trijų aukštų viešbutis su rūsiu, tačiau tų pačių metų prašyme, pastatą planuojama statyti dviejų aukštų. Trūkstant tikslių duomenų, sunku pasakyti, kelių aukštų ir ar iš tiesų viešbutis buvo realizuotas tiksliai pagal patvirtintą projektą. Tuo tarpu verslininko kavinei 1938 m. pristatytą verandą (arch. A. Varnas) leista eksploatuoti iki tų pačių metų sausio mėn., nes „veranda yra neskoninga, atstumai neišlaikyti, todėl leidžiama ja naudotis tik vieną sezoną”[8]. Tačiau remiantis pateiktais šaltiniais, galima daryti išvadą, jog R. Polovinsko viešbutis ir kavinė buvo vienas iš moderniausių svečius aptarnaujančių rekreacinių kompleksų, ne tik Kulautuvoje, bet ir kituose Nemuno pakrantės kurortuose.
Viltė Migonytė
[1] Gulbių kurortas rengiasi kitam sezonui. In: Darbininkas. Nr. 36, 1938 m., p. 3.
[2] Mūsų kurortus betvarkant. In: Lietuvos žinios. Nr. 60 (3259), 1930 m., p. 4.
[3] Kulautuvos kurortui reikia kuracijos. In: Lietuvos aidas. Nr. 197, 1932 m., p. 5.
[4] Gražiai ir pavyzdingai tvarkomas Kulautuvos kurortas. In: Lietuvos aidas. Nr. 171 (1843), 1933 m., p. 5.
[5] Ibid, p. 5.
[6] Iš Kulautuvos kurorto. In: Lietuvos aidas. Nr. 125, 1935 m., p. 7.
[7] Iš Kulautuvos kurorto. In: Lietuvos aidas. Nr. 125, 1935 m., p. 7.
[8] Privačių namų statybai bei remontui leidimų išdavimo dokumentai: prašymai, planai, brėžiniai ir kt. Raudondvario valsčius, Kulautuva, 1924-1940 m. LCVA f.17 ap.1 b.76.