Vienas įdomiausių tarpukario laikotarpio Kauno miesto infrastruktūros tobulinimo planų – tunelis tarp tuomečio Seimo (dab. Gimnazijos) ir Jonavos gatvių, siekiant pagerinti susisiekimą tarp miesto centrinės dalies ir Vilijampolės. Tunelio idėja susiformavo apie 1930-tuosius metus: „jau statant Petro Vileišio tiltą per Nerį Susisiekimo Ministerijoje buvo keliamas klausimas apie labai nepatogų pravažiavimą tarp šio tilto ir miesto centro kaip dėl krypties ir siaurumo gatvių, kuriomis tenka važiuoti, taip ir dėl žemos jų lygmės Nerio atžvilgiu, dėl ko pavasarį jas užlieja ir susisiekimas su Petro Vileišio tiltu laike potvynių visai nutraukiamas. Jau tuomet Susisiekimo Ministerijoje įsivyravo nuomonė, kad vienintelė racionali išeitis – pastatyti tunelį tiesiog šio tilto kryptimi ir su išėjimu į Lukšio gatvę Seimo gatvės link“[1].
Neužilgo nuo sumanymo buvo griebtasi ir konkrečių darbų – buvo atlikti grunto tyrimo darbai, po kurių prieita išvados, kad gruntas tokiam projektui yra tinkamas, ir, kad „tunelio skliautai bus smėlio, o apatinė dalis molio“[2]. Tyrinėjimo darbams buvo numatytos penkios gręžimo stotys. Išgręžus tris bandomuosius gręžinius, darbus atlikęs „meisteris Karolis Norvaiša“[3] reziumavo, kad „pasirodė visur vienodas gruntas ir užeita daug akmenų“[4]. Kaip byloja išlikę dokumentai, giliausias buvo antrasis, 1931 m. kovo 4 – balandžio 7 d. atliktas gręžinys, kuris siekė 31 metrą. Atlikus darbus buvo nustatyta, kad sluoksniai išsidėstę taip: geltonas smėlis su moliu (2,5 metro), baltas smėlis (1 metras), smėlis su rusvu moliu (3,5 metro), pilkasis molis-šlynas (7 metrai), baltas smėlis (3,8 metro), raudonas riebus molis (3,2 metro), pilkasis molis su žvyru (3 metrai), pilkasis molis-šlynas (2,9 metro), šviesiai pilkas molis su smėliu (4, 1 metro)“[5].
Visgi, nepaisant to, kad buvo ištirtas gruntas, paruoštas inžinieriaus M. Vilkelio projektas bei numatyta detali tunelio statybos sąmata (1002600 lt[6]) – įspūdingų užmojų projektas nebuvo įgyvendintas. Nors, galbūt, ir emocionaliai, tačiau gana taikliai situaciją apibūdino tūlas Kauno miesto pilietis A. Poška-Vytis, kuris laiške Kauno m. burmistrui rašė: „negalima sakyti, kad toks planas būtų blogas, bet paprastas Kauno pilietis, kuriam prisieina keliolika kartų žygiuoti iš Slabados į Kauną ir atgal sako, kad tai ne planas, bet pasityčiojimas, kaip tai jau kartą atsitiko su Kauko gatve, kur žlugo milijonai litų, o naudos jokios. Judėjimas į Slabadą augą ne dienomis, bet valandomis ir dabartinis susisiekimas reikalauja ne planų, bet skubių žygių. Šiais krizės laikais apie tunelį negali būti ir kalbos“[7]. Įdomu, kad kiek pakoreguotu, atviro tunelio pavidalu, mintis atgimė ir vėlyvuoju sovietmečiu[8].
Vaidas Petrulis
[1][1] KAA, f. 218, ap. 1, b. 682, l. 9.
[2] Tunelis į Vilijampolę. Dienos naujienos, 1932 m. balandžio 29 d., p. 3.
[3] KAA, f. 218, ap. 1, b. 682, l. 18.
[4] KAA, f. 218, ap. 1, b. 682, l. 21.
[5] KAA, f. 218, ap. 1, b. 682, l. 24.
[6] KAA, f. 218, ap. 1, b. 1142, l. 18.
[7] KAA, f. 218, ap. 1, b. 682, l. 74.
[8] Staškūnas P. Dėl tunelio per Kauno senamiestį, Literatūra ir menas, 1988 m. gegužės 21 d., p. 14; A. Miškinis. Ar reikia tunelio? Literatūra ir menas, 1988 m. vasario 6 d., p. 13 ir kt.