Tarpukariu Palangos verslininkai stengėsi tęsti Tiškevičių pradėtą veiklą. „Viloje Ursus buvo atidaryta Pieno centro kavinė <…>. Rūtos fabriko savininkai šalia jiems priklausančios Danutės vilos Vytauto g. vasarą statydavo stilingus paviljonus ir rengdavo muges“[1]. Pajūrio turistai buvo viliojami ir ypatingu maistu, kurio negalėjo gauti kituose kurortuose – šviežiai išrūkytomis jūros žuvimis, kurias, iš šešiasdešimties Šventosios ir Palangos „rūkužių” (rūkyklų) į tolimas apylinkes gabendavo „perkupčiai“ (žydai)[2]. Todėl vasarotojai Palangoje šių gėrybių galėdavo įsigyti kur kas pigiau. Poilsiautojai turėjo galimybę ir atsigaivinti mineraliniu vandeniu, kuris, labai tikėtina, buvo pigesnis (o gal pilstomas ir už dyką) Birštono kurorto svetainėse ir ten pat veikusiose biuvetėse. Vienaip ar kitaip, šio gėrimo paklausa greičiausiai buvo itin didelė. Šį faktą byloja pagrindinėje Palangos arterijoje – Basanavičiaus gatvėje 1937 metais pagal žymaus to meto architekto Vytauto Landsbergio Žemkalnio projektą pastatytas medinis mineralinių vandenų pardavimo kioskas. Tokio tipo statinių tarpukario vasavietėse (ypač šalia pliažų) iš tiesų nestigo. Įdomu tai, jog kvadratinio plano kompaktiško tūrio kioskelio teritorijoje buvo įrengta terasa. Joje besimėgaujantys gėrimu nuo saulės kaitros galėdavo apsisaugoti po margaspalviais skėčiais, dengiančiais staliukus ir sėdimąsias vietas. Kaip iš projekto matyti, kioske buvo įrengtos dvi patalpos – aptarnaujančiajam personalui ir pirkėjams (erdvė su išilgine langų juosta). Pastatą dengė vienos plokštumos nuožulnus stogas. Tikėtina, jog šis simpatiškas kioskas veikė keletą metų, nors tokio tipo statiniams vasarvietėse leidimai neretai būdavo išduodami tik vienam sezonui.
Viltė Migonytė
[1] Ptašek, M. Liūdnas esė apie Palangą. Archiforma. 2012, nr. 3-4 (51), p. 81.
[2] Palanga: iš kurorto gyvenimo. Lietuvos aidas. 1935, nr. 138 (2401), p. 8.