Gydymo ir reabilitacijos įstaigas tarpukariu daugelyje Lietuvos miestų ėmėsi statyti ne tik Raudonasis Kryžius. Poilsnių statybomis Kauno apskrities kurortuose rūpinosi Kauno miesto ligonių kasos. 1938 metais, intensyviai tebevykstant Birštono ligonių kasos sanatorijos įrengimo darbams, vos per tris mėnesius (nuo statybų pradžios) duris atvėrė net du šios įstaigos korpusai Kačerginėje.
Išskirtinai vaikų gydymui skirtas kompleksas įsikūrė gražiame pušyne, privačiame 3,5 ha sklype, kuriame pastatai teritorijoje buvo užstatyti „U” formos planu. Vieną kompekso sparną sudarė dviaukštė medinė sanatorija. Jos projekte I ir II aukštai pažymėti viename brėžinyje, todėl, galima daryti išvadą, jog sanatorijos (koridorinis) išplanavimas bei patalpos kiekviename iš jų - įrengtos vienodai. Vienu metu mediniame korpuse, 6 erdviose palatose, apsistoti galėjo daugiau kaip 100 vaikų. Kiek kompaktiškesnis, apie 50 vaikų talpinantis, buvo antrasis komplekso sparnas – mūrinė, taip pat dviaukštė, koridorinio plano sanatorija. Joje, be 6 palatų, įrengti aptarnaujančiojo personalo bei pagalbinių funkcijų kambariai: du valgomieji, dienos patalpa ir laukiamasis, raštinė, svečių kambarys, ambulatorija, virėjos, slaugytojų, sesučių, tarnaičių, vedėjo, ūkio kambariai ir kt. Sanatoriją pagal inž. A. Novickio projektą buvo numatyta praplėsti, kaip ir šalia medinio korpuso pastatyti dar vieną kartotinį projektą. Tikriausiai, šiuos sumanymus sąlygojo sezoniškumas bei didelis lankytojų skaičius. „Vasaros vaikų kolonijoje jau šią vasarą ilsėsis ir taisys savo sveikatą 500 Kauno miesto vaikų. Vaikai į Kauno koloniją bus siunčiami trimis pamainomis, maždaug po 150-170 vaikų kiekvienoje pamainoje”[1]. Kiekvienai „pamainai” skiriamas mėnesio gydymo laikas, tačiau silpnesniems ir ilgesnio vasaros poilsio „reikalingiems” miesto vaikams, reabilitacijos terminą buvo planuojama pratęsti[2].
Abu poilsio komplesų sparnus jungė virtuvės-valgyklos korpusas. Likusi sklypo dalis buvo skirta erdviam žaidimo kiemui. Kiek atokiau nuo šių patalpų – pagalbiniai statiniai: išvietės, malkinė, skalbykla, sargo namas, ledaunė ir numatyta vieta tvartui.
Vasaros vaikų kolonijoje ilsėtis ir gydytis „už prieinamą kainą” galėjo darbininkų ir mažiau uždirbančių valdininkų vaikai. „Kiekvienam yra atskira patogi lovelė ir spintelė. Lovelės gražiai paklotos: plunksnų pagalvės ir geri čiužiniai”[3]. Kasdien jaunieji svečiai buvo maitinami net penkis kartus per dieną, įdomiai leido laiką pagal iš anksto numatytą laisvalaikio programą.
Viltė Migonytė