Panevėžio kraštotyros muziejaus konkursiniai projektai (Neįgyvendinti)

Pirmosios Respublikos laikotarpiu muziejų kūrimasis buvo ypač svarbus oficialiosios kultūros politikos elementas. Užtenka prisiminti spaudoje plačiai nušviestą Vytauto Didžiojo vardo muziejaus steigimą, apėmusį tinkamos vietos paieškas, lėšų rinkimą, ir galiausiai, konkursinių projektų rengimą bei geriausiojo architektūrinio sprendimo pasirinkimą.

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose išlikę neįgyvendinti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmų konkursiniai projektai. Saugomi brėžiniai liudija apie rimtus ketinimus ir šiame mieste tarpukariu statyti oficialiosios kultūros reprezentantą. Konkursą vertinant pagal išlikusius tris projektus matyti, jog kraštotyros muziejus turėjo tapti viena iš miesto dominančių. Šiam tikslui planuotame įsigyti sklype architekto Jurgio Getnerio siūlymu turėjo stovėti masyvaus tūrio mūrinis pastatas, su arkine kolonada. Inžinierių V. Balsio ir A. Paškevičiaus muziejaus vizija – Lietuvos miestų herbais dekoruotas funkcionalus statinys. Tuo tarpu Mikalojus Ivanauskas modernistines muziejaus pastato formas pristatė per art deco stilistinius ieškojimus.

Nors Antrasis pasaulinis karas pakreipė istorines aplinkybes taip, jog naujų muziejaus rūmų projektas liko neįgyvendintas, tačiau išlikę konkursiniai brėžiniai yra papildantis Pirmosios Respublikos laikotarpio modernizmo architektūros istoriją segmentas, vertas tyrinėtojų dėmesio.

Projektas, konkurso komisijai pateiktas pavadinimu „13“

Architektai: inžinieriai V. Balsys ir A. Paškevičius

Stiliai: Ankstyvasis funkcionalizmas, modernizmas

Reprezentacinė statinio funkcija buvo bene svarbiausias kriterijus rengiamiems statyti Panevėžio kraštotyros muziejaus rūmams. Inžinierių V. Balsio ir A. Paškevičiaus, atstovavusių „Karo butų valdybą“, pateiktame konkursinių planų paaiškinamajame rašte minima, jog pagrindinis muziejaus fasadas suprojektuotas: „[...] paminklinio pobūdžio. Tam padaryta prie iškišto įėjimo betoniniai kaneliūrai ir viršuje pastatyta statula[1]“. Objekto medžiagiškumas ir išorės dekoro elementai turėjo pabrėžti statinio išskirtinumą: „[...] kaneliūrų viršus yra aptaisytas betono su granito grudelėmis, aštriu plaktuku kapoto. Tinkas balto granito imitacija, cokolis taip pat kaip kaneliūrai[2]“. Svarbus objekto reprezentacinis akcentas – po kiekvienu pirmojo aukšto langu suprojektuoti dekoratyvūs skydai, kuriuose tikėtasi iškalti Lietuvos miestų herbus.

Pastato planas asimetriškas, susidedantis iš dviejų dalių. Verta atkreipti dėmesį, jog situacijos plane šio projekto rengėjai jau buvo numatę praplėsti muziejaus erdves, iš anksto apmąstant vietą būsimam priestatui.

Panevėžio kraštotyros muziejus turėjo būti pastatytas specialiai šiam tikslui planuotame įsigyti P. Puzino ir Respublikos gatvių kampe, esančiame sklype. Kad patekti į muziejaus pastatą, lankytojai būtų turėję praeiti medžiais ir fontanais dekoruotą parką. Taigi, kultūros objektas projektuotas ir kaip laisvalaikio bei rekreacijos zona miesto gyventojams.

Pastato išorės dekoras – tai santūrių moderniosios architektūros elementų bei monumentalių detalių derinys. Muziejaus fasadai tolygiai ir ritmiškai suskaidyti langų vertikalėmis, tačiau kompozicinis pastato akcentas – asimetrijos ir tūrinių detalių dermė: pagrindiniame fasade suprojektuotas įėjimas atitrauktas nuo centro bei dekoruotas masyviais tūriais.

Kitas svarbus modernizmo elementas pateiktajame projekte – funkcionalūs sprendimai kuriant pastato infrastruktūrą. Pastato dalyje, fasadu atgręžtoje į P. Puzino gatvę, pusrūsio erdvėse išdėstytos pagalbinės patalpos: katilinė, anglinė, sargui skirta erdvė (su visais komunaliniais patogumais). Ekspozicinių erdvių išdėstymas V. Balsio ir A. Paškevičiaus projekte logiškai apgalvotas: „Muziejaus išplanavimas padarytas, kad muziejaus lankytojai viens kitam netrukdytų ir apžiūrėtų grandies tvarka[3]“. Taigi, projekto autoriai buvo numatę lankytojų srautų kryptis ir pagal šį sumanymą žymėjo patalpų išdėstymą projekte. Lankytojai ir muziejaus darbuotojai turėjo netrukdyti vieni kitiems, todėl pusrūsyje planuotos įrengti muziejininkų darbui su eksponatais skirtos erdvės: etnografijos (liaudies meno), gamtos, kultūros ir buities eksponatams skirtos sandėliavimo patalpos. Atskirai suprojektuotos erdvės bibliotekai, archyvui, konservavimo dirbtuvėms. Įdomus akcentas – atskira saugykla fotografijos eksponatams laikyti. Pirmajame aukšte turėjo būti įrengtos numizmatikos, gamtos rinkinių ir liaudies meno ekspozicijos, o antrajame aukšte – pagrindinė 120 kvadratinių metrų reprezentacinė, ir dvi papildomos salės, o taip pat – liaudies meno eksponavimo erdvės.

Projekto autoriai nuosekliai apmąstė lankytojų komforto zonas. Į muziejų turėjo būti patenkama puošniai dekoruotais laiptais. Tik įėjus pro duris – erdvus tambūras, kertantis drabužinės ir fojė patalpas. Antrajame muziejaus pastato aukšte buvo numatyta erdvi, želdiniais dekoruota terasa.

Dar vienas funkcionalizmo akcentas V. Balsio ir A. Paškevičiaus projekte – apšvietimo technologija. „Muziejaus patalpų apšvietimas šoninis-viršutinis, įstiklintas saulės spindulius nepraleidžiančiu stiklu[4]“ – aiškinamajame rašte autoriai akcentavo, jog tokia patalpų įstiklinimo technologija kainuotų pigiau, nei viršutinė šviesa

Projektas, konkurso komisijai pateiktas numeriu „34589“

Architektai: inžinierius architektas Jurgis Getneris

Stiliai: modernizuotas istorizmas

Architekto Jurgio Getnerio Panevėžio kraštotyros muziejaus projektas – tai neoklasicistinių formų ir funkcionalių sprendimų derinys. Pastatas suprojektuotas stačiakampio plano, su monumentalaus portiko tūriu, prie pagrindinio įėjimo, bei užapvalinta, laiptinei skirta erdve, galiniame fasade. Modernizmo architektūros sprendiniai šiame projekte pateikti planuojant pastato infrastruktūrą: „Kolonos – geležbetoninės; Perdengimas – masiv[us] su gelež[inėm] sijom; Normos – tarptautinės; Apšvietimas – Pro langus; Šildymas – Centralinis[5]“. Antrajame aukšte esančioms ekspozicijų salėms suprojektuota viršutinė šoninė šviesa[6]. Vertinant patalpų išdėstymą įdomu tai, jog J. Getneris buvo numatęs parke, atskirai nuo muziejaus rūmų, įrengti pastatą tualeto reikmėms[7], nors pirmajame muziejaus rūmų aukšte suprojektuota lankytojų komforto zona su fojė, drabužine ir atskirai vyrams bei moterims skirtais tualetais. Pirmajame aukšte turėjo būti įrengti etnografijos, liaudies meno, gamtos ir numizmatikos skyriai, o taip pat erdvės muziejininkų kabinetams ir muziejaus raštinė. Antrasis pastato aukštas skirtas meno skyriui ir parodų rengimo reikmėms: čia suprojektuota patalpa eksponuoti Lietuvos meno kūrinius, reprezentacinė salė, bei kabinetas parodų rengėjams. Rūsyje skirtos patalpos eksponatų saugykloms, bibliotekai, archyvui, fotolaboratorijai, konservavimo dirbtuvėms.

Pastatas simetriškų formų. Pagrindinis įėjimas (iš Respublikos g. pusės), o kartu ir portikas, dekoruoti pusapvalėmis arkomis puošta kolonada. Centrinis fasadas skaidomas ritmišku pirmojo aukšto langų išdėstymu, dekoruotas rozetėmis. Viršutinis aukštas užbaigiamas dekoratyvia frizo ir karnizo juosta.

Lyginant J. Getnerio projektą su kitais konkursui pateiktais autorių darbais, tenka pastebėti, jog šio objekto estetika ir kompozicija yra mažiausiai modernizuotų formų. Statinio eksterjeras ne tiek liudija tautiniu pagrindu XX a. pradžioje susikūrusią jau modernią Lietuvos valstybę, tačiau kelia asociacijas su dvarų kultūra, istoriniais LDK laikais. Matyt neatsitiktinai J. Getneris buvo apsvarstęs galimybę ateityje prie esamo statinio prijungti du masyvius priestatus, kurių bendras vaizdas iš viršaus primintų Gedimino stulpų simboliką. 

Projektas, konkurso komisijai pateiktas slapyvardžiu „Nevėžis[8]“

Architektai: technikas Mikalojus Ivanauskas[9]

Stiliai: Funkcionalizmas/modernizmas

Paskutinysis Panevėžio kraštotyros muziejaus projektas – tai Mikalojus Ivanauskas darbas, pavadinimu „Nevėžis“, kuriame autorius konkurso komisijai pateikė ne tik naujo muziejaus pastato, bet ir viso sklypo (parko) naują viziją: „[...] reikėtų daugiau gazonų (vejos) ir dekoratyvių krūmokšnių bei medelių. Nekuriose vietose yra projektuojamos pusapvalės aikštelės. Ten galima įrengti ir vaikams smėlio dėžes, fontanėlius, suolus ir kt.[10]“. Taigi, planuotas statyti muziejus turėjo būti ne tik kultūros vertybių saugykla, oficialiosios kultūros reprezentantas, tačiau ir svarbus urbanistinis akcentas mieste, integruojantis miestiškos laisvalaikio kultūros tradiciją ano meto Panevėžyje.

Pastato plano kontūras taisyklingas, nors dominuojantis stačiakampio formos masyvas yra asimetriškų tūrių[11]. Projekto autorius funkcionaliai išsprendė muziejinių erdvių išplanavimą: eksponatams saugoti skirtos erdvės turėjo būti įrengtos rūsyje. Pirmasis aukštas suprojektuotas taip, jog tik įėjus pro duris, abipusiai erdvaus tambūro, lankytojų patogumui būtų įrengtos rūbinės, kurias praėjus patenkama į erdvią fojė, už kurios lankytojų tualetai, turėję būti įrengti juos „[...] centralizuojant: muziejaus ir miesto prie vienos vietos[12]“. Toks autoriaus sprendimas funkcionaliai išsprendė lankytojams būtinos komforto zonos klausimą: būtini patogumai pastate išdėlioti patogiose, gerai matomose vietose, tačiau pastato išplanavimas šias zonas tarsi atskiria nuo pagrindinių reprezentacinių ir ekspozicinių erdvių.

Projekto autorius funkcionalų sprendimą pateikė ir planuojant pastato apšvietimą – atsižvelgta į kultūros vertybių saugojimo ir eksponavimo sąlygas. „Apšvietimas ir jo normos taikintos pagal patalpų paskyrimą. Pav.: smulkiems etn. eksponatams ir numizmatikai normos yra didesnės. II-o aukšto patalpos – meno skyrius turi viršutinę šoninę šviesą. Bet nėra kliūties įrengti viršutinę lubų šviesą. Kad nebūtų paveikslų atspindžio, reikia dėti iš vidaus pusiau matrifliuotą (oranžerijinį) stiklą[13]“.

Pagal šį projektą pastatytas muziejus būtų galėjęs tapti ypač įdomiu modernizmo architektūros pavyzdžiu to meto Lietuvoje. Statinio kompozicijos akcentai – medžiagiškumas, taisyklingos geometrinės struktūros, simetriškos tūrinės kombinacijos. Muziejaus pagrindiniame ir šoniniuose fasaduose ritmiškai išdėstyti langai. Centrinį įėjimą rėminanti stilizuota pusapvalė arka kartu yra ir subtilus art deco stilistikos akcentas, kuriame darniai įkomponuota skulptūrinė kompozicija, be perdėtos pompastikos pabrėžė statinio monumentalumą.

Jei prieš tai aptartuose konkursiniuose projektuose muziejaus reprezentacinė funkcija išreikšta heraldine simbolika, neoklasicistinėmis formomis, kaip aliuzija į menamą Lietuvos praeities didybę, tai šio muziejaus projekto monumentalumas kuriamas objekto tūrių, medžiagiškumo bei stilizuotų formų derme. Tokia architekto suprojektuota kraštotyros muziejaus vizija liudija, jog muziejus buvo kuriamas ne kaip praeities kultūros paminklas, tačiau kaip būsimos, vis besikeičiančios, taigi ir modernėjančios lietuvių kultūros dalis. Todėl apibendrinant Panevėžio kraštotyros muziejaus konkursinio projekto architektūrinius sprendinius galima konstatuoti, jog M. Ivanausko sukurtas projektas, lyginant jį su kitais išlikusiais konkurso dalyvių darbais, buvo bene įdomiausias ir labiausiai savalaikis modernizmo architektūros sprendinys.

Kristina Endriukaitytė