Kėdainių gimnazijos, kaip švietimo įstaigos, istorija siekia net XVII amžių. Radviloms skyrus fundaciją ir nupirkus miestiečio Petro Zigmuntavičiaus Skomino namą bei jį restauravus, 1652 m. ėmė veikti senieji Kėdainių gimnazijos rūmai[1]. Architektūros istorikės Dalės Puodžiukienės teigimu, „ tai vienintelis iš nedaugelio žinomų XVII a. mokyklų pastatų periferijoje, visiškai išlaikęs pirminę architektūrą[2]“. Tačiau XX a. pirmojoje pusėje senojo pastato būklė jau ne tik neatitiko techninių modernios mokyklos reikalavimų, bet ir kėlė grėsmę mokinių ir mokytojų saugumui: „ lubos grėsė bet kada įgriūti, byrėjo tinkas. Dvi klasės buvo užrakintos dėl grėsmės mokinių sveikatai[3]“. Net ir atlikus remontą 1930 m. senasis gimnazijos pastatas liko tamsus ir drėgnas. Tai liudija amžininkų nusiskundimai, užrašyti ant senosios gimnazijos pastato fotografijų: „Apatinio aukšto koridorius ties mokytojų kambariu po remonto tamsus ir drėgnas, o prieš remontą visai buvo neįmanomas[4]. Tamsi apatinio aukšto klasė, prieš remontą buvusi dar tamsesnė. Dabar ji yra drėgniausia ir šalčiausia klasė gimnazijoje[5].“
Istorinio Kėdainių gimnazijos pastato netinkama būklė vertė ieškoti naujo sprendimo. 1934 m. sudarytas komitetas naujojo gimnazijos pastato statybai organizuoti. Šiam objektui Švietimo ministerija 1935 m. paskyrė beveik 450 tūkstančių litų[6]. Naująją gimnaziją suprojektavo architektas Feliksas Bielinskis, pastato priežiūros darbus atliko J. Dačinskas. Jau 1935 m. buvo pašventinti mokyklos pamatai, o 1937 m. sausio mėnesį gimnazistai įsikėlė į vieną moderniausių tarpukario mokyklų[7].
Pastatas stovėjo vaizdingoje vietoje – netoli miesto parko. Naujoji gimnazija suprojektuota „L“ formos, netaisyklingos konfigūracijos. Masyvių tūrių erdvus statinys turėjo būti funkcionaliai pritaikytas mokyklos reikmėms. Vien pirmajame aukšte suprojektuotos 4 erdvios klasės bei atskirai gamtos ir geologijos disciplinoms skirti kabinetai. Ypatingas dėmesys projektuojant naują statinį skirtas apšvietimui, nes vienas pagrindinių senojo pastato trūkumų buvo nepakankamai šviesios patalpos. Štai archyvuose išlikusio įrašo apie senąją gimnaziją fragmentas: „Gatvės nuolatinis transportas, siauri langai ir šviesą užstoją medžiai trukdo darbą, kelia dulkes ir temdo klases tiek smarkiai, kad prieblanda jose vyrauja net pavasarį, kai daugiausia saulės [8]“, todėl naujosios gimnazijos fasade jau dominavo ritmiškas masyvių langų išdėstymas, kad į statinį patektų kuo daugiau natūralios šviesos.
Naujosios patalpos buvo trijų aukštų, apatinysis aukštas cokolinis. Statinys dengtas raudonų čerpių šlaitiniu stogu. Šis konstrukcinis sprendimas praplėtė pastato erdvę, todėl pastogėje buvo įrengti 25 gultai su patalyne turistams bei mokyklos svečiams. Pastatas saikingų formų, fasade dominavo vertikalių linijų simetrija. Ryškus eksterjero akcentas – dekoratyvus cokolinis pirmasis aukštas, sudaręs kontrastą su gelsvai dažytu fasadu. Pirmajame aukšte suprojektuota erdvi valgykla, rūbinė, sporto salė su dušais[9], antrajame – raštinė, direktoriaus kabinetas, mokytojų kambarys, klasės bei erdvi aktų salė. Visas trečiasis aukštas paskirtas klasėms. Vidaus erdvės buvo išklotos parketu[10].
Stebina F. Bielinskio suprojektuota gimnazijos aplinka, apgalvojant turiningo mokinių laisvalaikio zonas. Architektas norėjo, kad mokiniai turėtų pakankamai vietos poilsiui bei sporto užsiėmimams. Situacijos plane numatytas didelis stadionas trumpų ir ilgų distancijų bėgimui, gimnastikos užsiėmimams, „orasvydžiui ir krepšiasvydžiui“ (t. y. tinkliniui (?) ir krepšiniui) ir netgi lauko teniso kortas. Aplink gimnazijos rūmus suprojektuoti erdvūs augalais apželdinti plotai, skirti žaidimams pertraukų metu, ir net dirbamos žemės sklypas, kultūroms mokyklos reikmėms auginti. Taigi šis modernizmo architektūros pavyzdys vienareikšmiškai liudija laikmečio visuomenės modernizaciją bei funkcionalios architektūros koncepcijų vienovę.
Vienos moderniausių tarpukario mokyklų pastatas neišliko. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams okupavus Lietuvą, gimnazijos vadovybė gavo įsakymą apleisti mokyklos patalpas per 48 valandas, nes modernų pastatą vokiečiai ketino panaudoti kaip karo lauko ligoninę. Kėdainių gimnazijos istoriją aprašiusios V. Vaitkevičienės teigimu, tai niūriausias naujosios gimnazijos istorijos fragmentas. Mokyklą pavertus ligonine, „Pastatas buvo nudažytas didžiuliais margais lopais ir aptrauktas milžinišku tinklu, langai užklijuoti popierinėmis juostomis. Ant stogo suplevėsavo vėliava su juoda svastika...“. 1944 m., vokiečiams pralaimint karą ir besitraukiant iš užimtų teritorijų, modernus Kėdainių valdžios gimnazijos pastatas buvo visiškai subombarduotas.
Kristina Endriukaitytė
[1] Vaitkevičienė V. Kėdainių gimnazijos istorija, 1625-1950. Kėdainiai: Spaudvita. 2007, p. 126, 127.
[2] Puodžiukienė D. Buvusi Kėdainių gimnazija, Statyba ir architektūra. 1987. Žr.: Vaitkevičienė V. Kėdainių gimnazijos istorija, 1625-1950. p. 126.
[3] Vaitkevičienė V. Kėdainių gimnazijos istorija, 1625-1950. p. 89.
[4] Senoji gimnazija. Pirmojo aukšto koridorius (po remonto) ties mokytojų kambariu. LCVA f. 391 ap.2 b. 2173 nuotr. 14.
[5] Senoji gimnazija. Klasė pirmajame aukšte. LCVA f. 391 ap. 2 b. 2173 nuotr. 11.
[6] Vaitkevičienė V. Kėdainių gimnazijos istorija, 1625-1950. p. 89.
[7] Ten pat, p. 89.
[8] Senoji gimnazija po 1930 m. remonto. LCVA f. 391 ap. 2 b. 2173 nuotr. 13.
[9] Kėdainių valdžios gimnazija. Naujosios gimnazijos pirmojo aukšto planas. 1935 08 24. LCVA f. 391 ap. 2 b. 2174 l. 3.
[10] Vaitkevičienė V. Kėdainių gimnazijos istorija, 1625-1950. p. 90.