Nedidelė Naglio gatvelė, apstatyta XX a. ketvirtojo dešimtmečio modernistiniais nuosavais namais, ryškiai išsiskiria impozantiškų Tiškevičių vilų ir tradicinių gyvenamųjų medinukų architektūriniame kontekste. Šie funkcionalizmo stiliaus gyvenamieji namai savo išraiška kur kas būdingesni tarpukario Kauno architektūrai. Žymiai brangesni už įprastas medines vilas, moderniosios estetikos elementais pasižymintys mūriniai namai, turėjo atrodyti itin moderniai ir šiuolaikiškai bei atskleisti jų užsakovų išlavintą estetinį skonį ir aukštą padėtį visuomenėje. Žinoma, kad ketvirto dešimtmečio pabaigoje Palangoje dirbo ne vienas žymus architektas iš tuometinės Lietuvos sostinės, tad panašumas su Kauno modernizmu neatsitiktinis.
Dviaukštis mūrinis pastatas netaisyklingo plano, kompaktiško tūrio, su plačiu, stogo plokštumos įspūdį kuriančiu, karnizu ir fasadus horizontaliai skaidančiomis, langus pabrėžiančiomis traukomis. Dideli langai, įstiklintos durys, erdvi terasa ir lenktos formos balkonas, puošiantis priekinį bei šoninį fasadus, atitinka svarbiausias, tarpukario buities modernizacija susirūpinusių teoretikų, rekomendacijas statyti erdvius, natūralia šviesa ir grynu oru aprūpintus namus. „Butas turi sudaryti maksimumą sąlygų, reikalingų žmonių sveikatai tarpti. Be nuolat tyro oro, visos žmonėms gyventi naudojamos patalpos turi gauti pakankamai betarpės dienos šviesos <...> ir bent keletai valandų per dieną, saulės“[1] – taip tarpukario buities modernizavimo kampanijai skirtame leidinyje pabrėžiamas gyvenamųjų erdvių higieniškumas, kuriantis modernios gyvensenos pagrindą.
Renata Kilinskaitė