Nuo seno į Palangą poilsiautojus viliojęs nedidukas Baltijos pajūrio ruožas iki šių dienų išliko viena svarbiausių kurorto traukos vietų. Ši teritorija daugiau kaip 100 metų (1819-1921) priklausė Kuršo gubernijai ir nuo 1921 metų gegužės 14 dienos, Rygoje Lietuvai ir Latvijai pasirašius sienai nustatyti skirtą konvenciją, vėl atiteko Lietuvai[1].
Palangos pajūrio tilto istorija, kaip ir daugelis kitų kurortui svarbių objektų, yra siejama su Tiškevičių valdymo laikotarpiu. Kurorto paplūdimyje pirmąjį Palangos tiltą grafai pastatė 1882 metais. Anuomet jis buvo skirtas jūra gabenamų krovinių dislokacijai, pavyzdžiui, garlaiviu plukdyti Vilmiškės plytinės produkciją ir kt.
Ant tilto nutiestas arklinis siaurasis geležinkelis, kuriuo buvo gabenti kroviniai, sezono metu veikdavo ne taip intesyviai, nes poilsiautojai mėgo pasivaikščioti tiltu[2]. XIX amžiaus pabaigoje dėl susidariusių seklumų tiltą buvo bandyta nesėkmingai prailginti. Nebelikus galimybės švartuotis laivams, tilto funkcija liko tik pramoginė. Remiantis tam tikrais paskaičiavimais, pakrantės ruožas po tilto statybų prasiplėtė į jūrą apie 400 metrų, todėl teko išardyti daugiau kaip šimtą metrų statinio, atsidūrusio sausumoje[3]. Įdomu tai, kad šis infrastruktūrinis pramoninės funkcijos palikimas yra susijęs su vienu tautinės kultūros (at)kūrimo reiškinių – viename iš dviejų tilto pradžioje stovėjusių krovinių sandėlių (dab. neišlikę) suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis „Amerika pirtyje“.
1932 metais, atlikus kapitalinį tilto remontą, ant jo pastatyta kavinė ir kioskas[4], kiek toliau – „didžiausias ir įdomiausiaus sezono statinio projektas – moderniškas restoranas, kur įrengtos kabinos su išėjimu į jūrą, viduryj groja muzika ir šoka[5], o mėgstantiems vandens pramogas įrengtas ir tramplinas“[6]: „naujasis Palangos tiltas pradėjo linksmą ir įvairų gyvenimą. Aplink jį pradėjo maudytis gausybė moterų ir vyrų drauge (ko jam seniau neteko matyti ir net įsivaizduoti). Daug kas nuo tilto šoka į jūrą, bet vis nepasiskandina, o plaukia kranto link. Trumpai tariant, čia dabar toks judėjimas, kaip kokiame nors Brodvajaus bulvare. Tik požeminių traukinių nėra ir automobilių, kurie, kaip žinoma, ne kupranugariai ir vilkstinėmis per kopas dar negali į tiltą prasimušti“[7].
Būdamas itin svarbia kurorto laisvalaikio infrastruktūros dalimi, sovietiniais metais tiltas tęsė pramoginę funkciją. Poilsiautojams buvo siūlomi pasiplaukiojimai pramoginiu laivu.
Ne kartą vėtrų apgriautas, šimtmetį skaičiuojantis, senasis Palangos tiltas Nepriklausomybės laikotarpį pasiekė itin prastos būklės. Dėl šios priežasties 1991 m. buvo nuspręsta statyti naują įrenginį iš gelžbetoninių konstrukcijų su medine paviršiaus danga[8]. Po šešerių metų užbaigtas naujasis tiltas, pastatytas ne ant senojo liekanų, bet šalimais. Ant naujojo tilto buvo įrengta prieplauka nedideliems laivams ir keturios aikštelės žvejams.
Nors Palangos tiltas simboliškai mena apie neįgyvendintus užmojus XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžioje kurortą paversti šalies uostamiesčiu, nuo XIX amžiaus pabaigos jis išliko vienu išraiškingiausių pajūrio statybinių ir socialinio bei kultūrinio gyvenimo akcentų.
Paulius Tautvydas Laurinaitis, Viltė Migonytė
[1] Mukienė, D. Palangos grąžinimas Lietuvai. Prieiga per internetą: http://samogitia.mch.mii.lt/ISTORIJA/palanggr.htm [žr. 2014-09-19],
[2] Lenkimaitė, R. Palangos uostas ir tiltas į jūrą. Žemaičių žemė, 2012, Nr. 1, p. 42-43.
[3] Jarmalavičius, D. Jūros kranto ties Palanga kaita per paskutinį šimtmetį. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/47235/d._jarmalavicius._juros_kranto_ties_palanga_kaita_per_paskutini_simtmeti_radijo_paskaita [žr. 2014-09-03],
[4] Šios vasaros Palanga. Lietuvos aidas, 1935, p. 2.
[5] Maudyklės – restoranas. Lietuvos aidas, 1932, 88: 4.
[6] Škicai iš Palangos gyvenimo. Lietuvos aidas, 1935, p. 2.
[7] Palaga ir apylinkės. Lietuvos aidas, 1933, 177: 6.
[8] Lenkimaitė, R. op. cit., p. 45.