„Vaidilutę“ galima laikyti vienu iš mažiausių tarpukario poilsinių statinių Palangoje, priskirtinų vilų kategorijai. Pastato raiška, visų pirma, rodo ketvirtajame dešimtmetyje vyravusį visuomenės skonio nevienalypumą. Į kurortinę architektūrą sparčiai skverbėsi modernizmo idėjos ir dalis naujųjų pastatų pasižymėjo į funkcionalizmą orientuotais sprendimais, tačiau kai kurie savininkai prioritetą teikė kur kas tradiciškiau „vilos“ sampratą atspindintiems architektūriniams sprendimams, pasižymėjusiems gausiu dekoru.
Kompaktiško tūrio, stačiakampio plano vilos puošyba labiausiai atsiskleidžia per pjaustinėtas gembes, balkono ir prieangio tvorelių kiaurapjūvį dekorą. Išskirtiniausiu statinio elementu galima pavadinti prieangio arkas, kurių forma yra retai sutinkama Lietuvos medinėje architektūroje. Nors pastatas yra restauruotas ir beveik pilnai išlaikęs pirminį savo išorės vaizdą, tačiau su nedideliu jo masteliu disonuoja po remonto palikti beskirsniai langai, atsiradę sovietmečiu.
Šiuo metu viloje įsikūręs tremties ir rezistencijos muziejus. Nors sprendimas tokio pobūdžio įstaigą įkurti buvusiame poilsinio pobūdžio pastate prie pat pagrindinės kurorto pramoginės arterijos greičiausiai buvo atsitiktinis, tačiau dabartinės pastato funkcijos ir vietos kuriamas netikėtumas suteikia buvusiai vilai pagrindinį unikalumo sluoksnį. Tarp centrinės Palangos dalies vilų, atgavusių savo pirminę funkciją arba tapusių pasilinksminimo, apgyvendinimo ar viešojo maitinimo įstaigomis, „Vaidilutė“ primena tamsų šalies istorijos periodą, kuris palietė ne tik žmones, bet nubrėžė ir daugelio aplinkinių pastatų istoriją.
Paulius Tautvydas Laurinaitis