Nors istoriškai Basanavičiaus gatvės užstatyme dominavo vilos, o vėliau ir su laisvalaikio praleidimu susiję visuomeniniai pastatai, tačiau čia taip pat buvo ir periferiniams kurorto kvartalams būdingų sodybinio tipo pastatų. Nuo puošnumu pasižymėjusių kurortinio tipo statinių, šie skyrėsi savo labiau regioninėms tradicijoms būdingais architektūrinės raiškos ir plano sprendimais, gerokai kuklesniu dekoru arba visišku jo nebuvimu.
Pastatą, esantį Basanavičiaus gatvės pradžioje, galima laikyti chrestomatiniu tokio pobūdžio statiniu: tai stačiakampio plano medinis gyvenamasis namas su mezoninu, turintis asimetrišką fasado sprendimą. Trečiojo dešimtmečio pradžioje statytas pastatas dėl savo vietos buvo naudojamas ir pramogoms: savininkas tarpukariu čia buvo įkūręs aludę[1]. Sovietmečiu pastatui buvo grąžinta gyvenamoji paskirtis.
XX amžiuje, pritaikant pastatą viešojo maitinimo įstaigai, buvo atlikta rekonstrukcija, kurios metu buvo dalinai modifikuota pastato architektūra: pakeista apkalimo faktūra, pritaikyti stambesni langų apvadai, šiek tiek pakoreguotas langų išdėstymas, o karnizo kiaurapjūvis dekoras pritaikytas ir pastogei. Taip pat atsirado kavinės priestatas, kuris nedisonuoja su saikinga statinio architektūra, o spalviškumu ir kiaurapjūvio dekoro panaudojimu pratęsia pastato rekonstrukcijos sprendimą.
Paulius Tautvydas Laurinaitis
[1] Palangos bibliotekos Kraštotyros skyriaus archyvo inf.