Dėl vandens svarbos žmogui, pirmosios nuolatinės gyvenvietės kūrėsi prie vandens telkinių. Dažnai senųjų apgyvendintų teritorijų vietose vėliau įsikūrė miestai. Vandens transportui tapus viena iš svarbiausių transporto rūšių, atsirado prielaidos klestėti toms gyvenvietėms, kurios buvo išsidėsčiusios prie navigacijai tinkamų vandens kelių. Birštonas būtent toks – miestelio kūrimasis ir būtis yra glaudžiai susijęs su Nemunu, kuris visuomet buvo pagrindinė vandens transporto arterija Lietuvos teritorijoje.
Birštonas niekada nebuvo svarbiu prekybiniu tašku ar dideliu paupio miestu, tačiau galima numanyti, jog jo, kaip kurorto, įsitvirtinimui ir plėtrai postūmį davė patogus vandens ir sausumos susisiekimas su Kaunu. Transporto sąlygas dar labiau pagerino garlaivių atsiradimas – dar XX amžiaus pradžioje pro Birštoną į Alytų pradėjo kursuoti pirmasis laivas su garo varikliu.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu pro kurortą trečiojo dešimtmečio pradžioje reguliariai kursuodavo trys garlaiviai[1]. Vėliau, į Alytų pradėjus važinėti traukiniams, pagrindine garlaivių stotele tapo Birštonas. Vis tik dėl gyvenvietės sezoninio pobūdžio ir didėjančios konkurencijos su autobusais, garlaiviai liko antraplane, pramogine susisiekimo priemone, kursuojančia sezono metu. Sovietmečiu tarp Kauno ir Birštono taip pat buvo vystomas pramoginio pobūdžio laivavimas, pradėtas susisiekimas greitaeigiais laivais.
Nors šiandien Birštono prieplaukoje laivybos srautas yra gerokai sumažėjęs, tačiau prieplauka išlieka istoriškai glaudaus kurorto sąryšio su upe simboliu.
Paulius Tautvydas Laurinaitis
[1] Milerytė, G. Upių vaidmuo Kauno miesto gyvenime. Kauno istorijos metraštis, t.9. Kaunas, 2008, p. 156