Pirmieji tilto per Nerį idėją iškėlė Kauno miestiečiai, kurie atsidėkodami seimui už miestiečių teises išplėtusį 1791 m. balandžio 18 d. Miestų įstatymą (įtrauktą į gegužės 3 d. Konstituciją) išsiuntė į Varšuvą delegatus. 1791 m. gegužės 28 d. jiems buvo surašyta instrukcija, kurioje susisiekimo palengvinimui ir miesto pajamų padidinimui prašyta seimo leidimo pastatyti du tiltus (per Nerį ir per Nemuną). Kauniečiai pageidavo, kad per tiltus besikeliantiems asmenims būtų nustatyta pusė sumos mokesčio, koks buvo taikomas už perkėlą Vyslos tiltu prie Varšuvos[1].
Neries tilto atveju kauniečių prašymai buvo susiję ir su ketinimais išplėsti miesto teritoriją. Miestų įstatyme buvo nurodyta, jog, siekiant išvengti bereikalingos konkurencijos (miestiečių luomo viduje), mažieji miestai turi būti prijungti prie greta esančių didžiųjų. Kaimyninio Radvilų Vilijampolės miestelio gyventojų absoliučią daugumą sudarė žydų tautybės asmenys, kurių neišskyrimas Miestų įstatymas davė pagrindą miestiečių viltims, kad iki šiol turėjusių išskirtinį statusą valstybėje žydų socialinis-luominis statusas bus apibrėžtas pagal jų gyvenamąją vietą ir pragyvenimo šaltinį. Kitaip tariant, kauniečiai kaip ir kiti miestiečiai tikėjosi, jog žydų tautybės asmenys dėl Miestų įstatymo taps miestiečiais.
Remdamiesi šiomis įstatymo naujovėmis, kauniečiai toje pačioje instrukcijoje delegatams į Varšuvą nurodė prašyti seimo, kad Radvilų privatus miestelis Vilijampolė virstų Kauno priemiesčiu ir būtų pavaldus Kauno magistrato jurisdikcijai[2]. Palanki aplinkybė tokiam kauniečių sumanymui buvo ir Vilijampolės savininko, Vilniaus vaivados, Karolio Stanislovo Radvilos mirtis (1790 m.) bei jo valdų perėjimas nepilnamečio sūnėno Dominyko Radvilos nuosavybėn. Iki Miestų įstatymo kauniečiai į Vilijampolės gyventojus žiūrėjo kaip į konkurentus prekyboje, todėl fiziškai miestą nuo miestelio skyrusi Neris, matyt, nelaikyta rimta kliūtimi miesto raidai. Prašymuose centrinės valdžios institucijoms bei seimui iki tol akcentuoti siekiai neįsileisti Vilijampolės prekeivių į Kauną, neleisti švartuotis upeiviams Vilijampolės uoste ir, remiantis senosiomis privilegijomis, drausti žydams Kaune įsigyti nekilnojamo turto. Visgi miestiečiams įgyvendinti sumanymo ir pastatyti tilto taip ir nepavyko.
Netrukus iniciatyvą statyti tiltą per Nerį iš miestiečių perėmė Vilijampolės administratoriai. 1793 m. Vilijampolės inventoriuje tvirtinta, kad abu Neries krantai priklauso savininkui Domininkui Radvilai, o tai leidžia kelto vietoje pastatyti „plaukiojantį tiltą“ (t. y. pontoninį tiltą). Tilto svarba sieta su Vilijampolės pajamų pagausėjimu, nes viltasi, jog pastačius tiltą per Nerį vykstantieji iš Peterburgo, Prūsijos ir Žemaitijos neaplenks ne tik Vilijampolės, bet ir Kauno. Manyta, kad tiltas turėtų suintensyvinti Vilijampolės prekybą, nes nuogąstauta, jog būtent dėl šios priežasties niekas iš Kauno nevyksta į miestelio turgus. Planuota, kad nepakitus mokesčiams, kurie buvo mokami už perkėlą keltu, bus galima tiltą išnuomoti už 9 000 auksinų. Apskaičiuota, kad tilto statyba kainuos 13 300 auksinų, iš kurių net 3 000 auksinų numatyti už meistro ir amatininkų darbą[3].
Tačiau galiausiai išrinkus vietą tilto statybai paaiškėjo, jog kranto iš Kauno pusės sklypas priklauso Kauno benediktinėms. Todėl 1794 m. kovo 20 d. D. Radvilos įgaliotiniai dėl tilto statybos susitarė su benediktinėmis, kurių valdose buvo Neries pakrantė iš Kauno pusės (vadinama Regina arba Ragine)[4]. Už leidimą benediktinių sklype statyti tiltą D. Radvilos globėjai sutiko leisti benediktinėms ir jų tarnams nemokamai keltis per upę. Šis susitarimas buvo įgyvendintas iki 1794 m. liepos antros pusės[5]. Tik 1795 m. pradžioje, kuomet reikėjo pristatyti carinei administracijai miesto pajamų šaltinius, sujudo Kauno magistratas ir pradėjo įrodinėti teisę pusę Neries tilto mokesčių rinkti į miesto kasą[6]. Taip dar kartą atsinaujino kivirčai tarp miesto ir benediktinių dėl „Raginės“ priklausomybės. Nors magistratas puolė rinkti miesto teises į Neries pakrantę Kauno pusėje patvirtinančius dokumentus[7], atidavė juos saugoti į archyvą[8] ir rengėsi bylinėtis, miestiečių pastangos įrodyti „Raginės“ priklausomybę miestui nebuvo sėkmingos ir tiltas liko Vilijampolės savininkų rankose.
1810 m. Vilijampolės inventoriuje rašyta, kad tiltas pastatytas ant polių („na palach“), tačiau kiekvienais metais vėlyvą rudenį yra surenkamas, o pavasarį pastatomas iš naujo. Visos su tilto surinkimu ir perstatymu susijusios išlaidos (medžiagos ir darbininkai) pagal sutartį buvo priskirtos tilto nuomininkui[9]. Nežiūrint į atsargumo priemones dėl dažnai kylančių pavasarinių potvynių, tiltui buvo būtinas kasmetinis remontas, kuriuo buvo ypatingai suinteresuota carinės kariuomenės vadovybė. Artėjant 1812 m. karui tarp Napoleono Didžiosios Armijos ir Rusijos imperijos kariuomenės, cariniai valdininkai siuntinėjo nurodymus skubiai taisyti tiltus vieškelyje iš Kauno į Gardiną, o balandžio pradžioje net grasino Kauno valdytojams karine egzekucija, jei per dvi dienas tiltai nebus suremontuoti[10].
1812 m. birželio 24 d. rytą, per Nemuną persikėlus Didžiajai Armijai, tiltas per Nerį buvo sudegintas iš Kauno spėjusio atsitraukti nedidelio Rusijos kariuomenės dalinio. Apie 16 val. apžiūrėti sudeginto tilto atvyko pats imperatorius Napoleonas ir įsakė tuoj pat pastatyti pontoninį tiltą. Perkėla per Nerį buvo svarbi, nes baimintasi, kad Didžiosios Armijos atsivėrusio kairiojo sparno neužpultų Rusijos kariuomenė. Po kelių valandų tiltas buvo baigtas statyti ir į kitą krantą persikėlė maršalo N. Oudinot vadovaujamas korpusas. Apie pontoninio tilto per Nerį statybas savo laiške iš Kauno Napoleonas pranešė ir žmonai Marijai Luizai. Su jo statyba buvo susijęs ir pasakojimas apie katastrofiškai nesėkmingą kavalerijos perkėlą per Nerį stebint pačiam imperatoriui, nors perkėlos metu nuskendo tik vienas raitelis[11].
Jau būdamas Vilniuje, Napoleonas nurodė Kaune statyti įtvirtinimus ir pastovius tiltus ant polių, o Neries naująjį tiltą nusprendė sutvirtinti prietilčio įtvirtinimais su pylimu. Naujojo tilto statyba kartu su kitais fortifikacijos darbais galėjo užsitęsti iki spalio[12]. 1812 m. įvykių Kaune liudininkas, bernardinų vienuolis, pasakojo, kad dėl artėjančio karo sustojusi prekyba su Prūsija, kuri nugalėta pripažino Prancūzijos imperatoriaus siuzerenitetą. Tuo metu iš Lietuvos gilumos į Kauną pirkliai buvo suvežę daug medienos, iš kurios Napoleono inžinieriai pastatė tiltą per Nerį kitoje vietoje – „už žydų mokyklos iš parapinės gatvės“. Pabrėždamas tilto kokybę ir išskirtinumą, bernardinų vienuolis rašė, kad jis buvo „brangus ir gražus“, o kiekvienas „rąstas apkaltas aštriu noragu, atgabentu iš Prūsijos“[13]. Atsitraukdama iš Kauno Didžioji Armija Neries tiltą sudegino, bet Vilijampolės savininkai netrukus jį atstatė senoje, iki 1812 m. karo stovėjusio tilto, vietoje.
1828 m. tiltas dar kartą buvo perstatytas, bet vėl kitoje vietoje. 1834 m. teisybės ieškoti ėmėsi benediktinės, nes perstatyto Neries tilto naujieji nuomininkai nuo 1830 m. ėmė iš jų rinkti mokesčius už naudojimąsi tiltu. Vis tik teismas išsiaiškino, jog naujasis tiltas dabar jau rėmėsi į krantą Kauno pusėje ne ant benediktinių „Raginės“ valdų, bet privataus asmens sklypo, kuriam perėjo ir lengvatos už naudojimąsi tiltu[14]. 1842 m. gegužės 13 d. naujasis tilto per Nerį savininkas Samuelis Medekša sudarė sutartį su atsargos pulkininku Justinu Varakomskiu dėl tilto administravimo. Pastarasis informuodavo savininką apie kylančius pavojus dėl potvynių ir upe plaukiančių sielių, daužančių tiltą[15]. 1848 m. tiltas per Nerį buvo dar kartą perstatytas. 1853 m. Vilijampolės inventoriuje jis detaliai aprašytas. Naujasis tiltas buvo pontoninis, su specialiais vartais laivams praplaukti. Greta tilto, perkėloje per Nerį, svarbus išliko ir keltų vaidmuo [16]. Kaunui tapus gubernijos centru, Neries tiltas sulaukė ir Kauno generalgubernatoriaus dėmesio, ir inžinierių iš Peterburgo patikrinimo[17], ir carinės administracijos kontrolės dėl jo karinės svarbos[18]. Karinė tilto paskirtis ir carinės kariuomenės priežiūra dar labiau išaugo Kaunui tapus miestu-tvirtove.
Pontoniniai tiltai per Nerį išliko iki Pirmojo pasaulinio karo, kuomet vokiečiai pastatė medinį tiltą. Jį 1926 m. nunešė potvynis. Vadovaujantis moderniomis XX a. technologijomis, 1929 m. per Nerį pastatytas naujas tiltas, kuriam suteiktas Petro Vileišio vardas. Tiltą 1941 m. birželį pavyko apsaugoti nuo atsitraukiančios sovietų kariuomenės, tačiau 1944 m. jį susprogdino atsitraukiantys vokiečių kareiviai. Tiltas buvo atstatytas XX a. 7 dešimtmetyje, o rekonstruotas – 2009 m.
Liudas Glemža
[1] 1791 05 28 Kauno miesto punktai delegatams į Varšuvą, LVIA, f. SA, b. 19560, l. 107.
[2] L. Glemža, Kaunas miestiečių sąjūdyje, Kauno istorijos metraštis, t. 1, Kaunas, 1998, p. 65.
[3] 1793 m. Vilijampolės inventorius, Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas, f. 694, a. 2, b. 1190, l. 9-9a. Už galimybę pasinaudoti Vilijampolės inventorių kopijomis iš Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo (toliau – BNIA) dėkoju Kauno apskrities archyvo direktoriui Gintarui Dručkui.
[4] 1833 02 06 Kauno benediktinių raštas Radvilų prokuratorijai, LMAB, f. 38-63, l. 50a-52a. Už nuorodą dėkoju Vaidai Kamuntavičienei.
[5] Wawrzecki, List do redaktora z obozu pod Kownem dnia 20 lipca, Dodatek do Gazety wolnej Warszawskiej, nr. 29, 1794 08 02, s. 392; 1794 07 21 D. Radvilos sutartis su Kauno benediktinėmis, LVIA, f. SA, b. 13808, l. 1291-1292a.
[6] 1795 02 13 Kauno magistrato posėdžio protokolas, KAA, f. 1600, a. 1, b. 617, l. 140.
[7] Ibid., l. 141.
[8] Ibid., l. 149a.
[9] 1810 m. Vilijampolės inventorius, BNIA, f. 694, a. 2, b. 1191, l. 25.
[10] 1812 02 02 ir 1812 04 02 įrašai Rusijos kariuomenės aprūpinimo įsakymų knygoje, LMAB, f. 27-121, l. 4, 6.
[11] Dundulis, B. Lietuva Napoleono agresijos metais (1807-1812), Vilnius, 1981, p. 56; D. Nawrot, Litwa i Napoleon w 1812 roku, Katowice, 2008, s. 174.
[12] Pugačiauskas, V. Prancūzmetis Kaune, KIM, t. 11, Kaunas, 2011, p. 224; 1812 metų Lietuvos laikinosios vyriausybės komisijos posėdžių protokolai, parengė V. Pugačiauskas, Vilnius, 2012, p. 268.
[13] Pugačiauskas, V. 1812 metų Rusijos ir Prancūzijos karas. KIM, t. 11, Kaunas, 2011, p. 245.
[14] 1837 04 24 Radvilų valdų komisijos teismo sprendimas. LMAB, f. 38-63, l. 46-47a.
[15] 1844 09 29 J. Varakomskis S. Medekšai. LMAB, f. 260-541, l. 1.
[16] 1853 m. Vilijampolės inventorius. BNIA, f. 694, a. 2, b. 1192, l. 7a-11.
[17] 1849 m. J. Varakomskis S. Medekšai, op. cit., l. 3.
[18] 1854 08 02 Carinės administracijos įsakymas J. Medekšai. LMAB, f. 260-61, l. 1.