XIX a. viduryje, tuščiame trikampio formos kvartale tarp Gedimino, Griunvaldo ir Karmelitų gatvių, pradėjo formuotis pramoninė teritorija.
Pirmąjį mūrinį dviaukštį metalo gaminių fabriką prie Gedimino ir Griunvaldos gatvių kampo pastatė pirklys D. Šereševskis[1]. 1870 m. čia jau veikė telegrafo ir mašinų detalių gamykla „Vulkan“, kurioje buvo naudojamas garinis variklis bei dirbo 130 žmonių[2]. Plečiantis gamybai, augo ir gamybinių pastatų skaičius. Prie Gedimino ir Griunvaldo gatvių statomi nauji korpusai bei statiniai kieme[3]. 1894 m. šį sklypą su visais jame buvusiais gamybiniais pastatais įsigijo broliai Tilmansai. Archyviniuose šaltiniuose minima, jog 1899 m. „Br. Tilmansų prekybos namams” priklausė žemės sklypas tarp Griunvaldo, Gedimino ir Karmelitų gatvių su čia stovinčiu mūriniu dviaukščiu sraigtų fabriku bei vinių gamykla kieme[4].
XX a. pr. fabriko pastatai toliau buvo statomi Gedimino, Griunvaldo ir Karmelitų gatvių kraštinėse, tokiu būdu sudarydami taisyklingą trikampį kvartalą, kurio kraštinės perimetru buvo apstatytos mūriniais dviaukščiais gamybiniais pastatais.
Iki I-ojo Pasaulinio karo Kaune sparčiai išaugo metalo pramonė. Tuo metu Tilmansų gamykloje dirbo jau 1600 žmonių. Joje buvo gaminami kulkosvaidžiai, todėl karo metu gamykla apiplėšta, o įrenginiai išvežti.
Susikūrus Nepriklausomai Lietuvos Respublikai, 1925 m. Tilmansai valdė 11.114 kv. metrų dydžio sklypą su pastatais Kaune (tarp Gedimino, Griunvaldo ir Karmelitų gatvių). 1927 m. broliai dalį Gedimino/Karmelitų gatvių kampe buvusių žemių su juose buvusiais pastatais pardavė, jų vietoje įsikūrė AB „Litex“, o 1929 m. likusi žemė su statiniais buvo išnuomota „Kauno audiniams“.
Kauno tekstilės fabriką įsteigė Latvijos pramonininkas „Rygos audums“ savininkas Robertas Hiršas. 1930 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos finansų ministerijos prekybos departamentas patenkino jo prašydamą, dėl leidimo remontuoti buvusį br. Tilmansų fabriką ir steigti jame šilko audinių ir spausdinių fabriką „Kauno audiniai“.
Tik pradedančiame veikti fabrike tuo metu veikė vos 2 staklės, o audėjų amato apmokyti buvo atsiųstos latvės audėjos iš „Ryga audums“. Įdomu tai, jog šį amatą buvo reikalaujama išmokti per 2 savaites, o kam nepavykdavo, atleisdavo iš darbo.
Naujajame ceche be audimo staklių, svarbiausi įrenginiai buvo apmetimo, špūliavimo, susukimo, svilinimo, šlichtavimo, tikrinimo ir nyčių kilnojimo staklės. Tuo tarpu apretūros ceche – džiovinimo, lyginimo, kraštų spausdinimo, matavimo gazolino ir garinimo aparatai. Taip pat fabrike buvo įrengta dažykla, spausdinimo cechas, mechaninės dirbtuvės, 2 garo katilai ir 159 elektros varikliai. O taip pat, remiantis tuometiniais Finansų ministerijos prekybos departamento nurodymais, gamykloje buvo įrengta valgykla, rūbinė ir asmeninės rakinamos spintelės, skirtos darbininkams.
Plečiantis „Kauno audinių“ produkcijos apimtims 1931 m. jame dirbo 102 specialistai, išaudę 53 tūkstančius metrų vilnonių pusšilkinių ir 23 rūšių šilkinės medžiagos audinių, pavyzdžiui, Fai de lime, Crepe de lime, Gold marocaine ir t.t. Žaliavą fabrikas importavo net iš Italijos, Šveicarijos ir Vokietijos. Cecho teikiamą dėmesį produkcijos kokybei, įvairovei bei estetikai iliustruoja faktas, jog tais pačiais metais fabriko languose išeksponuotos net 2 audinių parodos su šilkinių medžiagų pavyzdžiais. Negana to, 1937-1938 m. fabriko sienoms papuošti dailės kūriniais (K. Šklėriaus „Neapol“ ir kt.) išleista 3632 litų[5]. Tikriausiai, tai įtakojo ir nenumaldomai auganti šio sektoriaus prekybos konkurencija. IV-ame XX a. dešimetyje „Kauno audinių“ fabrikas prarado gamybos monopoliją, 1935 m. įkurti dar du „Floros“ ir „Pluošto“ fabrikai, taip pat audę šilką[6].
Ilgai netrukus vienas stambiausių tekstilės cechų Lietuvoje nusprendė plėstis ir racionalizuoti gamybą, nes esamos patalpos jau buvo per ankštos. 1938 m. gautas leidimas pagal N. Mačiulskio projektą užstatyti „Kauno audinių“ fabriko trečią ir ketvirtą aukštus bei kapitaliai remontuoti (Gedimino ir Griunvaldo gatvėse) fasadus[7]. Po daugiau kaip 600 000 litų kainavusių statybų, pastatas įgavo dabartinį vaizdą. „Kauno audiniai“ iki 1962 m. audė šilkinius, pamušalinius ir krepinius suknelių audinius.
Šiuo metu pastatai priklauso nuvusioje fabriko teritorijoje iškilusio prekybos centro „Akropolis“ kompleksui, kurių fasadai iš Gedimino ir Griunvaldo gatvių išsaugoti gan vykusiai.
Raimonda Rickevičienė