Ankstyviausios istorinės archyvinės žinios apie tiriamąją teritoriją siekia XVI a. Tuo metu kaunietė Barbora Juškienė padovanojo jai priklausančius daržus ir pievas Kauno miesto parapijinės bažnyčios šv. Trejybės altoriui. Parapijinė (dab. arkikatedra bazilika) šią žemę valdė ilgiau nei 300 metų. Iki pat bažnytinės nuosavybės panaikinimo XIX a. viduryje, čia buvusius daržus bažnyčia nuomojo miestiečiams, todėl reguliarus užstatymas nesusiformavo.
Šv. Gertrūdos gatvės pavadinimas Kauno magistrato aktuose minimas jau nuo XVII a., kaip kelias į šv. Gertrūdos bažnyčią. XVIII a. pab. ši trasa įvardijama gatve Smetanskaja. Manoma, jog šiuo keliu miestiečiai gindavo gyvulius ganytis už miesto. XVIII a. pab. Kauno miesto plane minima teritorija pažymėta kaip neapgyvendinta.
Žemės sklypas šv. Gertrūdos g. nr. 14 nuo XIX a. vidurio priklausė Kauno miestiečiui Mendeliui Kopelevui, kuris, iki 1865 m. prie Vilkomirskaja (Ukmergės, šv. Gertrūdos) gatvės, vakarinės valdos ribos jau buvo pasistatęs vieno aukšto medinį gyvenamąjį namą (arch. S. Gorskis) su fligeliu[1] ir medine kalve. Pastate, pagrindiniu fasadu atgręžtame į šv. Gertrūdos gatvę, suprojektuoti 3 įėjimai į vidaus patalpas, skirtas prekybai ar kitai visuomeninei funkcijai, o iš namo galų – įėjimai į butus, orientuotus į kiemo pusę. Pastatas stovėjo ne priglaustas prie kaimyninio (šv. Gertrūdos g. nr.14) sklypo ribos, o buvo jo pietinės kraštinės viduryje. Šio namo statybos leidime savininkas Kopelevas įpareigojamas namą pastatyti iš kokybiškų medžiagų. Pastarsis nekilnojamąjį turtą valdė iki XX a. pradžios.
1903 m. mediniame name prie šv. Gertrūdos gatvės buvo 8 patalpos – 2 butai, kojinių dirbtuvė (čuločnaja) ir krautuvėlė. Tai viena pirmųjų XX a. pr. Kaune minimų kojinių dirbtuvių[2].
Kopelevas nekilnojamąjį turtą valdė iki XX a. pradžios. 1904 m. naujaja jo valdytoja tapo Malkai Benjaminovič. Remiantis 1909 m. turto vertinimo duomenimis, pastate ir toliau veikė minėta kojinių dirbtuvėlė ir parduotuvė, tačiau medinis vienaaukštis fligelis su rūsiu kieme, įvertintas kaip visiškai susenęs, viena jo pusė supuvusi, rūsys užpiltas, o kita pusė (taip pat negyvenama), stovi užkaltomis durimis ir langais. 1911 m. sklypo savininkė Kauno miesto dūmos statybos komisijoje gavo leidimą remontuoti 2 medinius gyvenamuosius namus – stovintį prie gatvės ir fligelį kieme[3]: pakeisti supuvusius pastatų sienų rąstus, atnaujinti langus bei duris, perkloti medines grindis, sustiprinti akmeninius pamatus, skarda perdengti gontinius stogus, nutinkuoti vidines sienas, o išorines perkalti lentomis, padaryti naujas angas langams, pristatyti medines atviras verandas abiems statiniams. M. Benjaminovič taip pat ketino visą sklypą aptverti medine tvora bei įtaisyti naujus vartus su varteliais. Tikėtina, jog savininkė nesuspėjo įgyvendinti visų sumanymų, nes 1925 m. medinis fligelis jau buvo nugriautas, mediniame name prie šv. Gertrūdos gatvės veikė jau 2 parduotuvėlės, buvo įrengti 2 butai.
1929 m. medinę kalvę, nors ši buvo pavojinga gaisro atžvilgiu ir be brandmūrio, nuomojo M. Šarovienė, o 1933 m. visą valdą įsigijo Cilė Presienė. Leidimas remontuoti vieno aukšto medinį pastatą naujai savininkei išduotas nebuvo, nes stovėjo mūro kvartale, atlikti smulkūs remonto darbai (sutvarkytas gontinis stogas ir lietvamzdžiai, švediškais dažais perdažyti fasadai)[4].
XX a. 4-ąjame dešimtmetyje mediniame name (prie gatvės) veikė Drokovičienės kojinių, mezgimo ir trikotažo dirbtuvė. Prekybinė-gamybinė funkcija šiame pastate egzistavo beveik šimtmetį (iki 1941 m.).
Šv. Gertrūdos g. nr. 16 pastatas nugriautas sovietmečiu, o jo vietoje, nesilaikant gatvės užstatymo linijos, pastatytas naujas visuomeninės paskirties objektas.
Raimonda Rickevičienė