Iki 1850 m. sklype (dab. Laisvės al. nr. 50) buvo pastatytas medinis vieno aukšto namas vakarinėje valdos pusėje, rytinė liko tuščia[1]. 1858 m. valdos savininkai P. Stankevičius ir V. Sepa kreipėsi dėl leidimo į Kauno miesto Dūmos statybos komisiją pastatyti medinį pastatą, kuriame būtų įrengtos 3 medinės parduotuvės. Statinys turėjo būti įterptas į perimetrinį vakarinį Laisvės alėjos kraštinės užstatymą, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas[2].
Apie 1867 m. 397,05 kv. sieksnių sklypą[3] su mediniu namu nusipirko bajoras Antanas Zavadskis[4]. Tais pačiais metais neužstatytoje vakarinėje valdos pusėje suprojektuotas mūrinis dviejų aukštų namas su rūsiu (proj. aut. gubernijos arch. Dmitrijevas). Pirmajame aukšte numatytos 3 prekybinės patalpos, antrame aukšte – butai. Projekte pažymėti ir 2 vienodi vienaaukščiai mūriniai fligeliai kieme, tačiau jie nebuvo pastatyti.
1879 m. valdą įsigijo kolegijos asesorius Liudvikas Žotkevičius. XIX a. pab. vakarinėje sklypo dalyje vis dar stovėjo medinis vienaaukštis gyvenamasis namas, o rytiniame – mūrinis dviaukštis pastatas su rūsiu. 1899 m. gubernijos architektas N. Andrejevas vietoje medinio gyvenamojo namo, suprojektavo naują mūrinį dviaukštį[5]. Pirmojo aukšto dalyje numatytos prekybinės patalpos, suprojektuoti du įėjimai į pastatą – iš Laisvės alėjos pusės bei iš kiemo, pro laiptinę. Antrame aukšte bei salkose (palėpėse) su 6 tūriniais švieslangiais į Laisvės alėją pusę įrengtos gyvenamosios patalpos.
XX a. pr. mūriniame dviaukščiame su 3 mezoninais (salkomis) name veikė 3 parduotuvės, kirpykla, įrengti 7 nuomojami butai[6]. 1909 m. namo rūsyje buvo įsikūręs skardininkas ir kepėjas, kita patalpa skirta pirklienės sandėliui, pirmame aukšte – išsidėsčiusius prekybinės patalpos, antrame – dantų gydytojo kabinetas bei nuomojami butai, o salkos įrengtos gyvenimui, tačiau neišnuomotos, todėl gyventojai jas naudojo skalbiniams džiovinti. Įdomu tai, jog tuo metu tokius butus dažniausiai nuomodavosi atsargos valdininkai ar karininkai.
Nuo 1924 m. turtas atiteko L. Žotkevičiaus našlei Elenai Žotkevičienei Turlajienei ir sūnums Vytautui, Kondratui bei Vladislovui. Tuo metu pastate vis dar veikė minėtos parduotuvės (viena iš jų – Chaetovičiaus drabužių parduotuvė – konfesionas), naujai įrengta spaustuvė, kepykla, ekonominės karo bendrovės, Andziulio Damijono, Fridlendo ir Budzinauskienės siuvyklos bei nuomai skirti butai, kapitaliai remontuoti 1925 m.
1928 m. atliktas dar vienas butų ir rytinės pastato dalies remontas (inž. L. Soloveičikas), tačiau nesutvarkytas namo fasadas[7]. Svarbu pažymėti, jo Kauno miesto statybos komisija leidimą remontui davė su sąlyga, jog nuo šaligatvio bus nukelti visi laipteliai ir „gonkelės“.
1929 m. dalis brolių Konrado ir Vladislovo Žotkevičių turto parduota G. Salanskienei. Tais pačiais metais toliau buvo vykomi pastato remonto darbai – išduotas leidimas didinti angas vakarinėje pastato dalyje, tačiau su sąlyga, jog bus panaikinti stoglangiai. Nors išlikęs brėžinys labai nekokybiškas, tačiau jame matosi praplatintos pirmo aukšto angos, įrengtos modernios vitrinos[8]. 1931 m. vienas iš pastato remonto sumanymų (pertinkuoti namą bei vietoje tvarkomų salkų užstatyti trečią aukštą) buvo neįgyvendintas.
Raimonda Rickevičienė