Medinė Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia buvo pirmas Vladimiro Dubeneckio bandymas sukurti „tautinio stiliaus“ sakralinį objektą, kuriame butų sujungtos liaudies architektūros tradicijos ir baroko motyvai. Kaip rašė architektas Vladas Švipas: “Karmėlavos medinės bažnytėlės projekte V. Dubeneckis panaudojo lytis, būdingas liet. senosioms miestelių bažnyčioms bei varpinėms.” Nors čia pat priduriama, kad “Fasade panaudotos klasicistinės ir barokinės kilmės formos, kaip tai buvo įprasta tokiose bažnytėlėse. Gal todėl šios bažnytėlės pavidalas buvo laikomas savu, lietuvišku.”[1]. Tradiciniai Lietuvos sakralinės architektūros elementai apčiuopiami ir interjere. Kaip galime spręsti iš išlikusios archyvinės medžiagos „sienų ir lubų apdailai buvo naudojamas apkalimas dailylentėmis. Medžio raižiniuose naudojama liaudies ornamentika: tulpė, saulutė ir virvelė bei barokinės voliutos, S formos, banguoto ornamento motyvai.“[2] Tad ir šiuo atveju matome glaudų liaudies meno ir baroko (o interjere ir gotikos fragmentų[3]) persipynimą, kurį ir patys amžininkai suprato kaip lietuviškumo ženklą. Bažnyčia sudegė antrojo pasaulinio karo metu, šiuo metu išlikę tik pamatai.
Vaidas Petrulis