Vadinamoji „Vizbaro pilaitė“ buvo vienas garsiausių ir ekstravagantiškiausių gyvenamosios paskirties namų laikinojoje sostinėje. Išskirtinėje vietoje, Žaliakalnio šlaite iškilęs pastatas prisidėjo formuojant savotišką tarpukario Kauno architektūrinę tradiciją – virš šlaito horizonto iškelti išskirtinius orientyrus („Saulės“ gimnazija, VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmai, Prisikėlimo bažnyčia ir kt.) ir tokiu būdu miestą apjuosti savotiška architektūrine karūna. Šis sprendimas primena įžymiojo vokiečių architekto Bruno Tauto suformuluotą stadtkrone koncepciją. Viduramžių romantikos stilių primenančio bokštelio ir dinamiškų baroko formų jungtis bei balta spalva išryškinanti statinį šlaito fone įkūnijo romantinį architekto požiūrį kuriame susipynė tautinio stiliaus idėjos ir subtiliai interpretuotas istorizmo dekoratyvumas.
Tuomečio Kauno miesto Statybos skyriaus vedėjo inžinieriaus gyvenamasis namas buvo vienas iš pirmųjų mūrinių statinių pradėjęs 1923 m. sklypais sudalinto Mažojo Ąžuolyno užstatymą. 1933 metais, mirus Vaižgantui, F.Vizbaras savo šeimos draugo atminimo įamžinimui „perleido universitetui nemokamai naudotis įrengti studentėms mergaitėms bendrabučiui Vaižganto vardu 10 metų, manydami, kad per tą laiką visuomenė jau bus pasistačiusi atitinkamą didelį to vardo bendrabutį“[1] Sovietmečiu pastate buvo įrengti komunaliniai butai, o 1981 m., pagal architekto A.Sprindžio projektą pilaitė buvo rekonstruota į „Kauko“ restoraną.
Vaidas Petrulis
[1] Inž. Vizbaras Tumo-Vaižganto varo studentų bendrabučiui užleidžia savo namus dešimčiai metų. Dienos naujienos, 1933 gegužės 6, p. 1/