Viršutinioji Nemuno slėnio terasa, vadinamasis Žaliakalnis, ketvirtame XX a. dešimtmetyje tapo vis svarbesne, stipriau integruota Kauno miesto dalimi. Sparčiai dygstantys gyvenamieji namai, Prisikėlimo bažnyčia, reprezentacinė P. Vileišio aikštė, Ąžuolynas bei čia besikuriantis sporto kompleksas šią miesto dalį darė patrauklia ir palankia reprezentacinei miesto plėtrai. Tiesa, pastaroji nevyko taip sparčiai kaip galima tikėtis. 1936 m. rugpjūčio mėnesį „Lietuvos aide“ rašoma: „kai kas mano, kad Vytauto kalne net perdaug ramu. Čia trūksta linksmų bei kultūringų pramogų, gyvumo. Nėra net muzikos. Taip kaip šiemet dar niekada nėra buvę. Nėra kas patrauktų publikos iš miesto centro dulkėtų gatvių į gryną kalno orą“[1]. Sporto kompleksas, kuriame planuota įrengti „mankštos ir sporto reikalams aikštė, kurioje tilptų stadionas, šaudymo tiras ir kitos žaidimo aikštės“[2] (spaudoje minimas ir plaukimo baseinas[3]) prie šio patrauklumo neabejotinai turėjo prisidėti.
Stadiono įkūrimo pradžia siekia pačią nepriklausomybės pradžią, kuomet Kauno miesto Valdyba išnuomojo Ąžuolyne sklypą Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai, kuri čia turėjo „įtaisyti aikštelių futbolo, benebolo, ir oke lošimams, vietą lengvai atletikai ir bėgimo takui įrengti ir pastatyti lengviems iš lentų nameliams“[4]. Tačiau pastarasis kompleksas toli gražu neatliko solidaus, valstybės sostinei skirto pagrindinio stadiono funkcijų. Vaizdžiai, nors galbūt ir sutirštindamas spalvas, 1932 m. apie šią vietą futbolo mėgėjas rašo: „molynas nežmoniškas, automobilių išminkytas, išvagotas. Nei takelio, nei kelio. O „didingieji“ įžengiamieji vartai! Pro tuos vartus praeidamas, be bilieto, dar ir galą rankovės ar skverno ant vinies paliksi. Aikštė nelygi. Aplink įvairūs kalneliai, kloneliai ir kitokios rūšies sašlavynėliai. Kai kada (pav. per rungtynes su švedais) net ir karvutė vaikštinėja, žolelę gromuliuoja ir širdingai žiovauja...“[5].
1936 m. įvykusi Kauno stadiono rekonstrukcija (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, techninę priežiūrą vykdė Feliksas Bielinskis[6]) šią situaciją iš esmės pakeitė. Darbai atsiėjo per 150 tūkst. litų ir buvo finansuoti Viešųjų darbo fondo lėšomis[7]. Stadionas turėjo pagrindines tribūnas, talpinančias iki 3000 tūkst. žiūrovų, papildomas „1000 vietų sėdimas dengtas tribūnas“, o taip pat ir „reprezentacinę teniso aikštelę su 1200 vietų sėdimomis tribūnomis bei 500 stovimų vietų[8]. Naujasis kompleksas savotiškai pratęsė čia jau įsikūrusius fiziško auklėjimo rūmus. 1939 m. šį kompleksą papildė ir sporto halė. Sovietmečiu stadionas buvo panaikintas, o netoliese įkurtas dabartinis S. Dariaus ir S. Girėno stadionas (arch. A. Alekna, J. Putna, baigtas 1978 m.)
Įdomu pastebėti, kad nors Fiziško auklėjimo rūmai pasižymi gana reprezentatyvia architektūrine raiška, kurioje galima nesunkiai įžvelgti tam tikrų totalitaristinės architektūros ženklų (ko gero, įtaką padarė ir architekto studijos Romoje), naujasis stadionas erdvėje įkomponuotas asimetriškai, nekuriant ryškių reprezentacinių ašių. Svarbiausiu erdvės organizavimo faktoriumi tapo praktiniai sumetimai ir siekis išlaikyti Ąžuolynui būdingą peizažinio parko dvasią, kuo „elastiškiau išvedant svarbiausias alėjas“ bei atsisakant sausos geometrijos. Antai Statybos inspekcijoje nurodoma, kad „apskritą aikštę svarbiausių alėjų susikirtimuose nereikėtų daryti, nes ji nesiderina su aplinkine gamta ir bendru anglišku parko išplanavimu“[9].
Vaidas Petrulis
[1] Vytauto kalnui reikalingas keltuvas. Lietuvos aidas, 1936 rugpjūčio 20 d., p. 3.
[2] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 486, p. 11.
[3] Statys didelį sporto stadioną. Lietuvos žinios, 1935 balandžio 16, p. 7.
[4] Netikslūs pavadinimai. Lietuvos žinios, 1923 birželio 23 d., p. 3.
[5] Opiuoju stadiono klausimu. Lietuvos aidas, 1932 rugsėjo 14, p. 7.
[6] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 486, p. 9.
[7] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 486, p. 11.
[8] Sporto aikštyno darbai bus baigti birželio 10 d. Lietuvos aidas, 1936 gegužės 5 d., p. 3.
[9] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 486, p. 4.