Dažnas kaunietis tarpukariu trumpalaikiam pavasarojimui rinkdavosi Aukštosios Panemunės paplūdimius, „bet kai čia suplaukia gražų šventadienį ligi 20.000 žmonių, jau pasidaro perdaug tiršta ir ieškai ramesnio poilsio.“[1] Pastarąjį atrasdavo Kačerginėje, Kulautuvoje bei, antrame arčiausiai Kauno – Lampėdžių kurorte.
Anksčiau vasarvietė buvo žinoma Veršvų vardu, o joje poilsiauti atvykdavo neturtingi Kauno senamiesčio ir priemiesčių žydai. „Lampėdžius pavertus kurortu ir paskyrus jo direktoriumi pulk. Butkų, kartu su vardu pasikeitė ir vietos veidas.“[2]
Nuo 4 deš. pr. kurorte kasmet buvo pastatomos kelios vilos ir vasarnamiai, o jų savininkai „beveik išimtinai lietuviai. Vasarotojai taip pat įvairesni. Kurorto artumas nuo miesto pritraukė daug valdininkų.“ [3] Be pliažo ir kurhauze organizuojamų orkestro koncertų bei kitų pramogų, Lampėdžiuose buvo kukliai vystoma ir gydymo paslaugų infrastruktūra. Dr. B. Fleišmanui priklausęs dviejų vonių pastatas apsuptas tame pačiame sklype stovėjusių medinių vasarnamių. Pirmąjį iš jų - vieno aukšto su salka bei atskira virtuve 1932 metais daktarui suprojektavo inžinieriai S. Mako ir A. Netykso, vėliau, įsigijus dar vieną šalia esantį sklypą, pagal statybos techniko A. Šusterio projektą 1935 metais pastatytas antrasis vasarnamis su vonių nameliu.
Įdomu pastabėti, jog vėlesnis pastatas lyginant su pirmuoju pasižymi kur kas modernesnėmis formomis: komponuojami kampiniai juostiniai langai, „šviesios“ verandos, puspaskritis įėjimas iš kurio patenkama tiesiai į laiptinę, du balkonai antrajame aukšte. Poreikis B. Fleišmanui statytis dar vieną vasarnamį-gyvenamąjį namą, atspindi lankytojų srauto didėjimą kurorte. Svečių reabilitacijai pritaikytame pirmajame vasarnamyje įrengtas pensionas, kuriame buvo teikiamos ne tik vaikų bei suaugusiųjų apgyvendinimo paslaugos, bet ir „daktaro priežiūra, dietikos valgis.“[4]