XX amžiaus trečiojo dešitmečio pabaigoje-ketvirtojo pradžioje Aukštosios Panemunės vietovė buvo skirta šiek tiek aukštesnės nei vidutinės klasės kauniečiams smagiam savaitgalinio poilsio praleidimui. 1930 metais A. Panemunei tapus vienu iš „Kauno kurorto skyrių”, atokesnėse pušyno teritorijose pradėta vystyti sveikatingumo infrastruktūra, kurios tikslas – tenkinti rimčiau sergančių Kauno gyventojų gydymo reikmes: „Prancūzijos įstatymuose mineralinių vandenų kurortu vadinasi įstaiga, kuri gydymo tikslais eksploatuo gamtos mineralinį vandenį. Kur ta įstaiga bus, mieste ar kaime, visviena. (...) Nuo šių metų Kauno kurortas turi tris skyrius. Juose atliekama mineralinių vandenų gėrimo ir maudymo kuracijos.”[1]
Pirmąsias mineralizuoto purvo gydyklas Kaune (Laisvės al. 26, 26A) įkūrė viena ryškiausių tarpukario Lietuvos kurortologijos srityje veikusių asmenybių – daktaras Jurgis Venckūnas. Po kelių metų, 1930-aisiais, jis gavo leidimą statyti mineralinių vonių gydyklų pastatą ir „A. Panemunės skyriuje” [2], šalia čia veikusio kurhauzo (dabartinių Vaidilos ir Lapių tako sankirtoje)[3]. Įdomu tai, jog tiek balneoterapijos įstaigos Kaune, tiek šių gydyklų projekte panaudos „tautinio stiliaus” raiškos priemonės. Jei sostinės pastatuose buvo dažniau sutinkami neobaroko elementai, tai (išskirtinai) pakaunės kurortų architektūroje, siekiant prisitaikyti prie unikalaus vietos charakterio – naudojami etniniai motyvai. Vienas iš geriausiai šio stiliaus ypatumus atspindinčių pavyzdžių – medinės mineralinių vonių gydyklos A. Panemunėje.
Vienaaukščio su salka pastato projekte išsiskiria XIX amžiaus II pusės kurortų (vilų) architektūrai tipingas penkiasienis bokštelis, užbaigtas smaile. Taip pat įspūdingai akcentuotas pagrindinis įėjimas, dengtas aukštu dvišlaičiu stogeliu, kurio kraigas dekoruotas žirgelio formos lėkiais. Kompaktiškas gydyklų tūris artimas sodybiniams namams. Etninis charakteris atkartojamas ir pastate įkomponuojant puošybinius rombo formos elementus, kaip antai – tamburo frontonėlyje ar duryse. Pastato vidus projektuotas mineralinių vonių patalpas dėstant koridorine sistema.
Nors J. Venckūno mineralinių vonių gydykla iki šių dienų neišliko, archyviniai šaltiniai liudija, jog pastatas tiek savo architektūrine raiška, tiek funkcija buvo ryškus akcentas tuometiniame A. Panemunės kurortinės („sveikatinimo”) aplinkos kontekste.
Viltė Migonytė