Viena iš autentiškiausių Aukštosios Panemunės kurorto gatvių, turtingų išskirtinės architektūrinės raiškos vilomis – A. Smetonos alėja. Pastatų reprezentatyvumą šioje vasarvietės arterijoje byloja ne tik geografinė padėtis (kitapus alėjos driekiasi Nemuno krantas), bet ir jos istoriniai momentai. Kadaise tarpukariu užstatyta gatve jodinėjo atkurtos Lietuvos prezindetas[1].
Alėjai būdingas perimetrinis užstatymas, vyrauja dviejų aukštų mediniai pastatai, statyti daugiausiai XX amžiaus 3 dešimtmečio pabaigoje - 4 dešimtmečio pradžioje. 1934 metais inžinierius Juozas Tyško vienoje iš šios gatvės sodybų parengė vieno aukšto su erdve pastoge gyvenamojo namo projektą Ekaterinai Bajovienei. Kaip ir daugeliui kitų A. Panemunės pastatų, šiam namui būdinga tarpukario vietinės kurortinės architektūros raiška bei sostinės moderniosios minties įtaka. Dviejuose pusapskritimiuose namo kampuose suprojektuotuose pseudorizalituose ritmiškai įkomponuotos langų eilės atveria erdves šviesai. Čia reikėtų pridurti, jog tokiems architektūrniams sprendimams įtaką padarė „Sanatorijų judėjimas” (angl. The sanatorium movement[2]), pirmiausiai reiškęsis gydomosios funkcijos pastatuose (o vėliau ir kituose, taip pat ir kurortiniuose) - gerinamos ventiliacijos sistemos, paviršius dažomas šviesiai (dažniausiai baltai), o taip pat mažinama fizinė ir emocinė atoskyra su gamta, naudojamas stiklas tampa vienu iš svarbiausių pastatų komponavimo elementų[3], suteikusių jiems trapumo ir lengvumo pojūtį. Šie aspektai atsispindi ir tarpukario architektūros tyrėjo Paul Overy modernios tarpukario architektūros apibrėžime, kuriame išskiriamas „švaros, sveikatos, higienos, saulės šviesos, tyro oro ir atvirų erdvių poreikis”[4], turėjęs lemiamą įtaką planuojant modernaus pastato visų ir išorę: konstruojami vitrininiai langai, atviros terasos, balkonai (orientuoti į rytus ir vakarus), mobilios pertvaros, suteikiančios galimybę reguliuoti patalpų erdviškumą. Kaip matyti, dalgelis iš šių elementų būdingi ir E. Bajovienės namo interjerui ir eksterjerui.
Įdomu tai, jog J. Tyško projektas liko neįgyvendintas iki galo – neįrengtas antrojo aukšto balkonas. Tikėtina, jog šis sprendimas labiau susijęs su konstrukciniais neužbaigtumais, nei su užsakovės finansinėmis galimybėmis. Ant lengvo ir siauro skardinio stogelio „nutupdytas” balkonas būtų atlikęs tik estetinę funkciją. Nepaisant to, pagal originalų J. Tyško projekto sumanymą, namas turėjo tapti išskirtiniu A. Smetonos alėjos akcentų.
[1] Panemunės rajono bendrasis detalusis planas. Vad. A. Tatariūnienė. Kauno planas, 1966, p. 2.
[2] Overy, Paul. Light, air & openess. Modern architecture between the wars. London, University Press of New England, 2007, p. 21-29.
[3] Šlapeta, Vladimir; Macsai, John; Bonta, Janos; Czerner, Olgierd. East European Modernism. 1919-1939 / ed. Lesnikowski, Wojciech. NY, Rizzoli, 1996, p. 15.
[4] Overy, Paul. Light, air & openess. Modern architecture between the wars. London, University Press of New England, 2007, p. 9.