Tarpukariu materialinė Lietuvos kultūra tapo neatsiejama nuo bendrųjų visuomenės modernėjimo tendencijų, atspindėjo vyraujančias šalyje kryptis – laviravimą tarp kosmopolitiškumo bei tautiškumo. Šie ženklai atsispindėjo ir kurortinėje architektūroje: nuo tradicinės, glaudžiau susijusios su regioninėmis statybos ypatybėmis išsaugant tautinės savimonės idėją, kaip svarbią tautinio identiteto kūrimo priemonę (židinys – pakaunės kurortinės vietovės), prie moderniosios, sietinos su funkcionalumo, erdvinės higienos koncepcija bei socialinės architektūros reikšmės susiformavimu. Labai iliustratyvus šiuo atveju tarpukario architekto Vytauto Trečioko progresyvus ir atspindintis to meto ideologinę mąstyseną komentaras, kaip atsakas į 1937 metais išsakytas Statybos ir Sauskelių Inspekcijos pastabas dėl Tado Akstino gyvenamojo namo brėžinio: „medžio architektūroje reikėtų prisilaikyti mūsų krašto tradicijų ir motyvų, o projektuojant sandėlius nepamiršti „svirnelių” architektūros.”[1] Architektas teigė, jog „tautiškumas yra suvokiamas labai siaura prasme, todėl ir peršami atgyvenę dalykai. Mano manymu, mūsų bent smulkesnioji statyba yra ir visados pasiliks tautiška, tik, žinoma, savo laiko. Kada toks lengvas ir greitas susisiekimas tarp atskirtų kraštų, kada spauda /žurnalai/ apie viską puikiausiai informuoja, negalima reikalauti, kad mūsų tauta nieko nepasisavintų iš užsienio. Tačiau, mintis pasisavinusi, ji jas išreiškia saviškai pagal savo reikalavimus, klimatą ir kt. Ir ištikrųjų mūsų vadinamoji moderniškoji statyba turi savo būdingus bruožus, ir niekas negali pasakyti, kad ji būtų vokiška, prancūziška ar tarptautinė. Taip pat negalima reikalauti, kad mūsų statyba nesikeistų kartu su gyvenimu.”[2] Tiesa, tai nebuvo vienintelis atvejis, kada V. Trečiokui teko „ginti” savo projektą. Architektas komentuodamas Edmundo Jevalto gyvenamojo namo brėžinį pridūrė, jog „tautiški motyvai / tur būt, drožinėjimai?/ nyksta kaip per brangus dalykas.”[3]
Nors Aukštosios Panemunės kurorte tarpukariu buvo pastatyta nemažai vilų bei gyvenamųjų namų, kuriems būdingi charakteringi modernizmo elementai, tačiau galima sutikti ypač pirmuoju laikotarpiu (XX a. 3 deš.) ir nemažai „tautinio stiliaus” interpretacijų, kaip tai matyti ir viename iš pavyzdžių – pulkininko Povilo Vaidylos medinės vilos architektūroje[4]. Išskirtiniai vilos akcentai – eglutės, žirgelio, kryželio motyvai, kiaurapjūvio ornamentai kt. Tai, jog pastatas artimas kurortinei architektūrai, išduoda pagrindiniame fasade įkomponuotas bokštelis, užbaigtas smaile. Šis elementas vilai suteikia romantinį charakterį ir, atsižvelgiant į faktą, jog tiek dekoratyvumas, tiek įmantresnės formos buvo prabangos ženklas, išsiskiria iš kitų A. Panemunės vasarvietės pastatų.
Viltė Migonytė
[1] LCVA, f. 1622, ap. 4, b. 710, l. 222.
[2] Ibid, p. 223.
[3] Ibid, p. 161.
[4] Projekte nėra pažymėtas tikslus vilos adresas, iš gretimų sklypų taip pat sunku nustatyti tikslią pastato vietą Pušų gatvėje. Atlikus natūros tyrimus, galima daryti išvadą, jog labiausiai atitinkantis projektą yra namas nr. 7. Tikėtina, jog šis pastatas, patyręs didelių „netekčių”, galėtų būti pulkininko Vaidylos vila.