Buvęs vilnonių audinių fabrikas „Lima“ (vėliau "Drobė")

Tekstilės fabrikas „Lima“ [„Lietuvos manufaktūra“] įsteigtas 1937 m. ir „audė kostiuminius audinius iš šukuotinių ir kočiotinių verpalų, įvežamų dažniausiai iš D. Britanijos“[1]. Pokario metais Rašytojų sąjungos ir meno reikalų valdybos savaitraštyje „Literatūra ir menas“ publikuotame tekste propagandiniu „socialistinio realizmo“ stiliumi sukurta intriguojanti apysaka apie „Limos“ fabriką. Be kita ko, čia pasakojama ir apie fabriko architektūrinę aplinką: „Lima“ ne viena stovėjo tarp kalno ir Neries, bet su dviem kaimynėmis. Šalia šio fabrikėlio, kažkada apsukrių biznierių grupelė surentė kitą fabrikėlį ir pavadino „Vilnoniai audiniai“. O po kurio laiko atsirado dar pora su storomis kišenėmis ir pastatė trečiąjį. Šitos trys gamykliukės buvo taip arti viena kitos, kad jų sienos lietėsi, o nuo vieno stogo vandens lašai krito ant gretimojo. Nežinantis galėjo pamanyti, kad visa ta raudonų plytų namų krūva priklauso vienam fabriko kompleksui“[2].

1946 m. atnaujinusi savo veiklą[3], „Lima“ tapo vienu iš stambiausių fabrikų, tęsusių bei plėtusių savo veiklą[4] po karo. 1951 m. gamykla jau įvardijama kaip „rentabili įmonė“[5], kurioje gaminama net „94 % pirmos rūšies gaminių“[6]. To meto kontekste, tai buvo gana aukštas rodiklis. 1954 m. „Limos“ produkcija priskiriama ir prie svarbiausių Lietuvos TSR tekstilės gamintojų, sėkmingai pristačiusių savo produkciją Maskvoje[7]. Septintojo dešimtmečio pabaigoje įmonė buvo „perorganizuota į Kauno audimo ir taurinimo fabriką[8]. 1972 m. pradžioje, kaip analogiško profilio produkcijos gamintoja,  „Lima“ prijungta prie vilnonių audinių fabriko „Drobė“. Šiandien šioje [„Drobės“ fabriko] vietoje stovi prekybos centras „Prizma“, o buvusią „Limos“ įmonę mena į Žaliakalnį kylantis „Limos takas“.

Vaidas Petrulis