Ežerais apsuptos Vygrių apylinkės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtyje buvo pat Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Vygriai – legendinis LDK valdovų medžioklės dvaras, kurio žemes Jonas Kazimieras Vaza užrašė 1667 m. iš Italijos atvykusiems kamaldulių vienuoliams. Vygrių ežero saloje, vėliau sujungtoje su krantu, įsikūrė įspūdingas, Pažaislį primenantis, barokinis vienuolyno ansamblis. Čia apgyvendinti vienuoliai buvo įpareigoti melstis už valstybės ir valdovo gerovę. 1795 m. Prūsijai atitekęs vienuolynas buvo likviduotas, tapo Vygrių vyskupijos centru.
Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įsikūrę ant specialiai suformuoto, aukštomis sienomis įrėminto, viduramžių citadelę primenančio pylimo. Šis religinis kompleksas yra tarsi atskiras miestelis su akmenimis grįstomis gatvėmis, palei jas išsidėsčiusiais vienuolių namukais, ūkiniais pastatais, aikštėmis, erdvę skaidančiomis alėjomis, degtomis galerijomis, laiptais ir kitais urbanistiniais elementais. Dekoratyviomis sienomis atskirtų ir vartais suskaidytoje erdvėje išryškėja dvi pagal simetrijos ašį išdėstytos pagrindinės architektūrinės dominantės – bažnyčia vakarinėje ansamblio dalyje ir trijų tarpsnių laikrodžio bokštas su dekoratyviu barokiniu šalmu rytinėje pusėje. Kamalduliams priklausė dideli dirbamos žemės plotai – saloje, už vienuolyno ribų jie buvo įsirengę vaismedžių sodą, žvėryną.
Pirmoji bažnyčia, statyta dar XVII a. antroje pusėje, buvo medinė, dabartinė dvibokštė vėlyvojo baroko bažnyčia iškilo 1745 m. Bazilikos tipo trinavės bažnyčios rytinis ir vakarinis fasadai puošti piliastrais ir trikampiais frontonais. Per Antrąjį Pasaulinį karą buvo nugriauti bokštai rekonstruoti šeštajame dešimtmetyje. Dabar atstatytas visas vienuolyno ansamblis, čia įkuriant poilsio namus.
Renata Kilinskaitė